Praūžus uraganui Katrina, Doris Mitchell grįžo į užtvindytus savo namus Naujajame Orleane, tikėdamasi suremontuoti vietą, kurioje užaugino savo vaikus. Tačiau praėjus dar dvejiems metams po uragano, jai einant į netoliese esantį „Magnolijos“ prekybos centrą, per nesėkmingą ginkluotą apiplėšimą paleista kulka pataikė jai į galvą. Moteris mirė ligoninėje. Skaudi nelaimė nutraukė jos kovą gauti finansinę paramą ir atstatyti savo namus.
Jos sūnus, Joshua Mitchellas, bandė bent iš dalies suremontuoti namą pats, tačiau to padaryti jam nepavyko. Jis gyvena name jau penkerius praėjusius metus ir iki šiol neturi elektros ar tekančio vandens. Tačiau Mitchellas yra tik vienas iš daugelio žmonių, priklausančių atskirai Luizianos skvoterių kategorijai. Katrinos suniokotuose namuose gyvenančius žmones socialiniai darbuotojai vadina „benamiais savo pačių namuose“.
„Matau tai nuolatos“, - sako Carol Ramm-Gramenz, dirbanti su Mitchello atveju ir priklausanti Šv. Bernardo projektui, vienai ir kelių namų atstatymo agentūrų, vis dar bandančių sugrąžinti Naujojo Orleano namų savininkus atgal į jų namus, po Katrinos praėjus jau 10 metų. Daugybė tų žmonių, kurie arba neturėjo galimybės sugrįžti, arba šiuo metu gyvena be būtiniausių patogumų, yra senyvo amžiaus, prastos sveikatos ar sergantys psichikos ligomis. Kai kurie jų gavo finansinę paramą būsto remontui, kiti – ne. Beveik visi jie turi nepaprastai žemas pajamas. Agentūros bando apgyvendinti visus, kuriuos tik gali, tačiau laukiančiųjų sąrašas išsitęsia nebe mėnesius, o metus.
Valstijos administruojama „Road Home“ („Kelio namo“) programa, finansuojama JAV nekilnojamo turto ir miestų plėtros departamento lėšų, 119 000 Luizianos namų savininkų jau išdalino iš viso $9 mlrd. finansinės paramos būstų atstatymui. Tačiau tūkstančiai tų paramos gavėjų taip ir neturėjo galimybės užbaigti remontų. Tam yra daug priežasčių, bet dažniausia jų yra ta, kad finansinę paramą „priglaudę“ kontraktininkai taip niekada ir nebaigė pradėto darbo. Ramm-Gramenz teigia, kad devyni iš dešimties žmonių, su kuriais ji dirba, yra nukentėję nuo kontraktininkų sukčiavimo, kuris nevaldomai išsikerojo iškart po uragano, ypatingai senesnių žmonių atveju.
„Tai man daužo širdį“, - sako Traversas Kurras, „UNITY of Greater New Orleans“ socialinis darbuotojas, kuris nuo pat Katrinos pradžios dirba su šimtais žmonių, gyvenančių skurde savo pačių potvynio nusiaubtuose namuose, neretai apsuptų apipelijusių nuotraukų iš laimingesnių dienų.
Nepaisant jų apribojimų, kai kurie iš šių žmonių prieš potvynį galėjo išgyventi ir vieni. Kaimynai pasakoja, kaip jie matydavo Angel Boutte šalia savo namų ir neretai nunešdavo jai maisto. Tačiau pastaraisiais metais ji tapo atsiskyrėle savo šeimos namuose, kurie, jos pačios teigimu, beveik nebuvo paliesti nuo to laiko, kai juos visiškai užtvindė potvynis ir kai ji buvo išgelbėta nuo stogo gelbėtojų sraigtasparnio. Boutte taip niekada ir nesulaukė „Road Home“ paramos.
52-ejų Boutte gyvena kažkada tvarkingu buvusiame mūriniame name nuo maždaug šešerių metų amžiaus, sako ji. Jos motina mirė 1984-aisiais, o tėvas gyveno iki 1998-ųjų. Ir nors namas šiandien ir atrodo niūriai, Boutte turi vilties, kad atsiras žmonių, kurie jai padės.
Duomenų centro analizė skelbia, kad 25 proc. gyvenamųjų namų Naujajame Orleane 2010-aisiais, praėjus penkeriems metams po pražūtingos audros, vis dar buvo suniokoti ar apleisti. Nuo to laiko miesto valdžia nugriovė iš viso 4 106 pastatus per kruopštų nuniokojimo mažinimo procesą, tačiau ir toliau lieka dešimtys tūkstančių tokių negyvenamų pastatų.
Pavyzdžiui, Boutte nuosavybė nuo pat 2009-ųjų balandžio labai dažnai buvo įtraukiama į ilgą pažeidimų sąrašą dėl jame įsiveisusių graužikų, piktžolių apžėlimo, antisanitarinių sąlygų ir kitos nepriežiūros. Dabar jos namo teritorija yra viena iš 3 000, kuriose miesto darbuotojai reguliariai nupjauna piktžoles, namams judant per miesto nuniokojimo mažinimo bylų procesą. Kai kurie namų savininkai tuo metu jau sutinka laikytis visų reglamentų, tačiau Boutte, be kita ko, gresia ir turto areštas, ir jos namo pardavimas šerifo aukcione, kurio metu šerifo departamentas atiduoda gautą sumą pirminiam nekilnojamo turto šeimininkui, atskaičiavus nesumokėtus mokesčius, įkeitimą ir kitas išlaidas.
Prieš keletą metų „UNITY“ komanda taip pat rado jauną vyrą su dideliais vystymosi sutrikimais, gyvenantį panašiai apleistame būste. Jis, tarsi laiko kapsulė, vis dar mena laiką prieš kelerius metus, kai vyro tėvas tebebuvo gyvas. Nuo to laiko vijokliai apraizgė visą namo stogą, ant sienų kabančios nuotraukos išbluko ir susiraitė. Kai Kurras apžiūrinėjo suplėkusius namo daiktus, jis „beveik galėjo jausti, kaip vyro gyvenimas pasikeitė nuo to laiko, kai mirė jo tėvas. Tačiau jis buvo pririštas prie tokios svarbios jam vietos“.
Daugeliu tokių atvejų, žmonės liko vieniši, apleisti ir benamiai po to, kai jų globėjai mirė ar sunkiai susirgo praūžus Katrinai. Keletą metų po audros psichikos sveikatos darbuotojų komandos reguliariai tikrindavo „Greyhound“ autobusų stotį, ieškodami negalią turinčių žmonių, atvykstančių atgal iš evakuacijos po vieną. Potvyniui užtvindžius 80 proc. miesto ir beveik neegzistuojant prieinamam nekilnojamam turtui, benamystė smarkiai išaugo ir 2007-ųjų pradžioje pasiekė rekordinį 11 619 žmonių skaičių. Milžiniškos viešosios stovyklos dygte dygo parkuose ir po greitkelio tiltais.
Krizė palengvėjo, atsilaisvinant vis daugiau būstų. Tačiau net ir šiandien, nuomojamiems būstams kone padvigubėjus nuo ankstesnio lygio, benamystė mieste ir toliau išlieka krize, nuo kurios daugiausia kenčia neįgalūs žmonės, senoliai ir mažų vaikų tėvai. Apie 12 proc. žmonių, skurdo sąlygomis gyvenančių Naujajame Orleane, kiekvienais metais susiduria su benamystės grėsme, skelbia „UNITY“ turimi duomenys.
Dabar Kurras reguliariai lanko vyrą, kurį atsitiktinai rado tokių reidų metu - 59-erių Abbottą Rolandą, buvusį pastatų ir įrengimų eksploatacijos techniką, kuris kenčia nuo kraujo trombų ir skysčių kaupimosi, kuris jo kojas išpučia panašiai kaip kūno spalvos balionus.
Kurras parodo į miegamojo kampą Viršutiniame Naujajame Orleane: „Čia aš jį radau vieną nepaprastai šaltą sausio naktį... Jis buvo toks mažas, kad nesupratau, ar tai žmogus, ar tik drabužių krūva.“
Prieš penkerius metus Rolandas sėdo į autobusą ir sugrįžo į Naująjį Orleaną iš Katrinos aukų prieglaudos Čatanugoje, Tenesyje.
„Aš iš tikrųjų nuėjau nuo „Greyhound“ stoties visą kelią iki čia – tada dar galėjau vaikščioti, - pasakoja jis. – Ir kai čia sugrįžau, į savo senąjį rajoną, iškart žinojau, kad esu namuose.“
Tačiau, neilgai trukus, jo kojos leido jam vaikščioti vis mažiau. Jis bandė ir toliau dirbti, tačiau skausmas buvo per didelis. Maždaug prieš metus jis susikūrė sau namus ant čiužinio, kurį atsitempė į apleistą namą.
Tam tikra forma, Rolandas vis dar yra savo namuose. Nepaisant vargingos aplinkos, jis turi mylinčius kaimynus, kurie pažįsta jį kaip „Abbie“, džiaugsmu trykštantį kaimyną su užkrečiama šypsena. Viena kaimynė jam supina plaukus. Kiti jam kartais atneša maisto, nors to jis niekada neprašo. Praėjusią savaitę kaimynystėje gyvenanti moteris netgi pažadėjo jam surasti porą plačių 12 dydžio šlepečių jo smarkiai ištinusioms pėdoms.
Dabar Kurrui jau beveik pavyko užtikrinti šiokį tokį būstą Rolandui. Tačiau kadangi nekilnojamo turto poreikis Naujajame Orleane yra toks didžiulis, benamiai žmonės yra apgyvendinami priklausomai nuo to, kokia yra jų tikimybė mirti, jeigu jie ir toliau liks benamiais. Tokiems žmonėms kaip Rolandas, kurie į mirties duris dar nesibeldžia, šis procesas yra kur kas lėtesnis.
Rolandas bando neprarasti vilties, tačiau ne tokį gyvenimą jis sau įsivaizdavo. Jis augo stabilioje šeimoje, tada susirado darbą ir visada save išlaikė. Iki dabar.
„Sunku taip gyventi, tikrai sunku, - sakė jis. – Man tai nepatinka. Tačiau šiuo metu neturiu jokios kitos išeities.“
