Liepos 4-ąją amerikiečiai valgo dešrainius ir obuolių pyragą, stebi fejerverkus ir eina maudytis. Tačiau ką mes iš tiesų švenčiame? Standartinis atsakymas į šį klausimą: šalies piliečiai švenčia jos Nepriklausomybę ir Nepriklausomybės deklaracijos pasirašymą. Ar taip ir yra? Ir taip, ir ne. Štai ko galbūt nežinojote apie Amerikos Nepriklausomybės dieną.
Nepriklausomybė paskelbta ne liepos 4-ąją. Antrasis kontinentinis kongresas už nepriklausomybę balsavo liepos 2-ąją. Tiesą sakant, Johnas Adamsas laiške žmonai Abigail pranašavo, kad ateities kartos nepriklausomybę minės būtent liepos 2-ąją. „Antroji liepos diena, 1776-ųjų metų, ateinančių kartų bus švenčiama kaip didžiausia šventė. Ji turėtų būti minima pompastiškai, su paradais, pasirodymais, varžybomis, žaidimais, ginklais, varpais, laužais nusidriekiančiais per visą žemyną.“ Liepos 4-oji yra reikšminga todėl, kad tą dieną Kongresas oficialiai priėmė Nepriklausomybės deklaraciją, tačiau skirtingai nei mano dauguma žmonių, ji pasirašyta buvo ne šią dieną. Oficialios pasirašymo iškilmės vyko rugpjūčio 2 dieną, kai savo vardus parašus padėjo dauguma pasirašiusiųjų (kiti tai padarė per visą 1776 metų vasarą). Beje, nėra istorinių įrodymų, kad Johnas Hancockas būtų pasakęs, jog jo parašas toks didelis, kad karalius Jurgis jį geriau pamatytų. Istorikai mano, kad jo parašas yra ryškiai didesnis nei kitų dėl to, kad jis buvo Kongreso prezidentas.
Niujorkas pavėlavo. Kai kontinentinis kongresas paskelbė nepriklausomybę nuo Britanijos, oficialaus balsavimo rezultatas buvo 12 – „už“, 0 – „prieš“. Palaukite, tačiau juk kolonijų buvo trylika, pastebėsite jūs. Kur paskutiniosios balsas? Atsakymas paprastas: Niujorko kolonija susilaikė nuo balsavimo liepos 2-ąją, o prie kitų kolonijų skelbiamos nepriklausomybės prisijungti nusprendė tik liepos 19 d.
Viskas prasidėjo nuo valstijų. Nepriklausomybės siekis nebuvo nuo pat pradžių iškeltas kaip kongresinis klausimas – viskas prasidėjo nuo vietinės ir valstijų valdžios. Pati pirmoji Nepriklausomybės deklaracija buvo priimta 1774 m.spalio 4-ąją – Vorčesteryje, Masačusetso valstijoje. Per ateinanančius 21 mėnesį iki kontinentinio kongreso paskelbtos nepriklausomybės, iš viso buvo priimta 90 vietinių (miesto) ir valstijų nepriklausomybės deklaracijų. Kai 1776 metų gegužę Virdžinijos valstija priėmė savo nepriklausomybę, valstijos kongresmenas Richardas Henry Lee buvo pasiųstas į kontinentinį kongresą su aiškiais nurodymais pateikti nepriklausomybės rezoliuciją kongreso balsavimui, taip sunienijant visas kolonijas (kurios greitai tapo valstijomis) kovai su Britų imperija Nepriklausomybės kare.
Amerikos kariai revoliucijos metu nekovojo po Amerikos vėliava. Nors dabar Liepos 4-osios šventė neatsiejama nuo mosavimo vėliavomis, tačiau revoliucijos kariuomenė po ja nesikovė. Vėliava tuo metu nebuvo laikoma itin svarbiu dalyku, o jos dizainas įvairavo tiek dryžių skaičiumi, tiek žvaigždžių išsidėstymu. Bendra vėliava buvo priimta tik tam, kad būtų lengvai atpažįstami į kitų šalių uostus atplaukiantys JAV laivai. O kontinentinė kariuomenė kovėsi po įvairiomis vėliavomis, priklausomai nuo režimo.
Šalies tėvai įkūrėjai nebuvo radikalai. Amerikiečiai mėgsta manyti, kad Amerikos revoliucija buvo naujas reiškinys, o tuo metu reiškiamos laisvės ir teisių idėjos – naujos ir progresyvios. Tačiau tiesa yra ta, kad šalies tėvai įkūrėjai nebuvo radikalūs ir progresyvūs mąstytojai – visos jų reiškiamos idėjos ir filosofijos buvo giliai įsišaknijusios istorijoje. Žmonių teisių, laisvių ir socialinių sutarčių idėjos egzistavo per visą mūsų kolonijinę istoriją, į kurią pateko iš Britanijos ir jau seniai tenai gyvavusios angliškosios teisės, užgimusios dar viduramžiais su 1215 metais priimta Magna Carta. Mūsų tėvai įkūrėjai siekė nepriklausomybės, kad apsaugotų savo „kaip anglų prigimtines teises“. Nors ir tiesa, kad iki tol jokia kolonija nebuvo atsiskyrusi nuo ją įkūrusios šalies, o britai amerikiečių veiksmus netruko paskelbti išdavyste, visi tėvų įkūrėjų žingsniai buvo legalūs.
Mes nesame demokratija. Žmonės dažnai demokratiją sieja ir net tapatina su laisve. Mes nuolat girdime kaip šį žodį vartoja mūsų politikai, mūsų kaimynai ar net mokytojai. Tačiau faktas yra tas, kad mes nesame demokratija – mes esame respublika. Mūsų tėvai įkūrėjai ne kartą pabrėžė ir paaiškino šį svarbų skirtumą. Jie demokratiją laikė ekstremalia ir valstybei pavojinga forma, nes ji praktiškai garantuoja, kad dauguma engs mažumą. Thomas Jeffersonas tikino, kad demokratija gali būti praktikuojama tik miesto, o ne platesniu mastu. Tėvai įkūrėjai įtariai žiūrėjo į nevaržomą galią, kad ir kieno rankose ji būtų, tad siekė kiek įmanoma ją apriboti – štai kodėl mes turime tokią unikalią priežiūros ir kontrolės sistemą, kuria siekiama užtikrinti, kad politinė įtaka neatsidurtų vieno individo ar vienos grupės rankose.
