Daugiau 
 

Ko Vakarai nesupranta apie Turkiją ir Erdoganą

08/19/2016 Aidas
world-1-2

Praėjo jau beveik mėnuo laiko po to, kai išrinktoji Turkijos vyriausybė atsilaikė prieš dramatišką, žiaurų bandymą ją nuversti, kurį organizavo viena sukilusi kariuomenės frakcija. Pastarosiomis savaitėmis šalies prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas dar tvirčiau į savo kumštį suėmė valdžios aparatą ir pradėjo plataus masto valstybės išvalymų bangą, kuomet buvo suimta ar nuo pareigų nušalinta dešimtys tūkstančių įtariamų sąmokslininkų.

Kaip lyderis, neretai vaizduojamas tarsi atgimusios Osmanų imperijos valdovas, Erdoganas aplink save visuomet matė labai painų sąmokslų ir grėsmių voratinklį. Dabar Turkijos vyriausybė nori, kad Amerikos valdžia jai perduotų Fethullah Guleną, senyvo amžiaus turkų imamą, Jungtinėse Valstijose gyvenantį nuo 1999-ųjų, esą vadovaujantį šešėlinei organizacijai, kurios nariai ir dirigavo tam žlugusiam valstybės perversmui.

Tiek patį pučą, tiek po to sekusį valstybės valymą gaubia netikrumo šydas. Tikslus Guleno vaidmuo sąmoksle ir toliau lieka pagrindine diskusijų ir tyrimų tema, o įtariamų gulenistų masiniai suėmimai gali turėti mums dar nežinomų ilgalaikių pasekmių.

Tačiau labai svarbu suprasi tą lengvai apčiuopiamą nepasitenkinimą, kurį daugelis turkų jaučia tiek dėl Vakarų reakcijos į šią demokratinę krizę, tiek dėl jų požiūrio į Turkiją apskritai. Dauguma žmonių yra nepatenkinti tuo, ką jie laiko abejingu atsaku iš svarbiausių Turkijos Vakarų sąjungininkų lemtingomis valandomis po žlugusio sąmokslo. Ypač jie pyksta dėl tolimesnio Guleno pasilikimo Jungtinėse Valstijose; šį vyrą Turkijos žiniasklaida ir valdžios pareigūnai lygina su pačiu Osama bin Ladenu. Turkijos žmonės taip pat yra įsitikinę, galbūt pagrįstai, kad jeigu valstybės perversmas būtų pavykęs, dauguma užsienio šalių vyriausybių visai neprieštarautų naujajam status quo – kad ir kaip žiauriai tai pakirstų visą Turkijos demokratiją.

Erdoganas didžiajai daliai Vakarų tikrai gali atrodyti kaip problematiškas lyderis. Tačiau jo flirtas su autokratija daugeliui turkų vis tiek yra labiau priimtinas nei senosios karinių perversmų dienos. Masinių protestų spektaklis ginant išrinktąją Turkijos vyriausybę ne veltui nuolat pakartotinai yra rodomas per Turkijos televiziją.

Erdogano paranojos šaknys

Daugiausiai toks nepasitenkinimas kyla dėl aiškiai pastebimos Vakarų antipatijos Erdoganui. Turkijos prezidentas kritikų neretai yra vaizduojamas beveik kaip tironas ir kaip demagogas, kuris pasinaudojo savo įtaka šalyje, kad konsoliduotų savo poziciją, numalšintų pasipriešinimą, išgąsdintų opoziciją, bei savo nuožiūra pakeistų visą Turkijos respubliką. Jis kaltinamas nutolinęs Turkiją nuo jos sekuliarių šaknų link erdoganiško musulmoniško nacionalizmo.

Tai nėra netikslus Erdogano vertinimas. Tačiau jis taip pat paslepia kitas pagrindines šio galios žaidimo jėgas. Erdoganas ir jo valdančioji Teisingumo ir plėtros partija (AKP), centro dešiniųjų religinė nacionalistų sąjunga, daugiau nei dešimtmetį laimi visus daugpartinius rinkimus. Tai nuvedė šalį į vieną ilgiausių jos stabilumo, demokratijos ir pilietiško valdymo laikotarpių. Dar svarbiau tai, kad, iki pastarojo meto neramumų, valdžia taip pat suteikė daugiau teisių ilgus metus represuotai šalies kurdų mažumai.

Dėl visų šių priežasčių, Erdoganas ir jo sąjungininkai laiko save tikraisiais šalies demokratais ir pliuralistais, tapusiais atsvara dešimtmečių trukmės represuojančiam, pusiau autoritariniam sekuliarizmui, kuris uždraudė moterims valstybiniuose universitetuose dėvėti islamiškus galvos apdangalus, neleido kurdams rašyti ir kalbėti savo gimtąja kalba, bei pasirūpino, kad kariuomenė be jokių skrupulų traiškytų demokratines institucijas.

Erdoganas anksčiau pats pozicionavo save kaip įpėdinį ministrui pirmininkui Adnanui Menderesui, kuris buvo nuverstas per 1960-ųjų sukilimą ir vėliau pakartas karinės chuntos. Kaip ir Erdoganas, Menderesas kliovėsi šalies vargingesnių, labiau religingų dirbančiųjų klasių parama. Ir nors jo pozicija iš pažiūros atrodo neliečiama – Erdoganas iš tiesų ir toliau sėkmingai didina savo galias – nenuostabu, jog jis baiminasi tokio paties likimo.

Turkija per pastarąją pusę šimtmečio atsidūrė pakartotinių karinių sukilimų ir perversmų sūkuryje. Savo kampanijos kelyje ir susitikimuose su rinkėjais Erdoganas ne kartą dalijosi niūriais įspėjimais apie antidemokratines jėgas, susimokusias prieš jo valdymą – bei užsienio šalių sąmokslus.

Dauguma stebėtojų užsienyje priprato prie tokio baimės kurstymo, kurį laiko vienu iš nepatrauklesnių Turkijos lyderio retorikos aspektų. Tačiau, kaip įrodė praėjusio mėnesio įvykiai, Erdogano nuogąstavimai turėjo pagrindo. Turkijos demokratija yra vienas labai ilgas eksperimentas, vis dar trapus ir rizikingas.

„Regione, kuriame nevyksta praktiškai jokių eksperimentų su demokratija ir nėra jokio atskaitingo valdymo, Turkija vis dar grumiasi su sudėtingu, destabilizuojančiu perėjimo nuo prastos karinės diktatūros iki modernios, besivystančios demokratijos procesu“, - rašo politikos analitikas Thanassis Cambanis.

Erdoganas didžiajai daliai Vakarų tikrai gali atrodyti kaip problematiškas lyderis. Tačiau jo flirtas su autokratija daugeliui turkų vis tiek yra labiau priimtinas nei senosios karinių perversmų dienos. Masinių protestų spektaklis ginant išrinktąją Turkijos vyriausybę ne veltui nuolat pakartotinai yra rodomas per Turkijos televiziją.

Islamistai prieš sekuliaristus

Kitas populiarus įsitikinimas apie politinius sunkumus Turkijoje yra tas, jog mes esame liudininkai kovos tarp Erdogano ir jo valdančiosios partijos islamizmo ir plačiai paplitusio šalies kariuomenės bei kosmopolitiškų kurortinių miestų sekuliarizmo. Ta atskirtis tikrai egzistuoja, bet vargu ar galime ją vadinti pagrindine šių dienų neramumų tema.

Net jeigu pasirinksime atmesti tiesioginį Guleno įsikišimą į perversmo sąmokslą, niekam ne paslaptis, kad Erdoganas ir AKP jau kelinti metai atvirai kariauja su įtariamais gulenistais, veikiančiais šalies biurokratiniuose organuose – teisminėje, teisėsaugos ir kariuomenės sistemose.

Prieš tai šios dvi islamistų stovyklos veikė tandemu, šalindamos kai kuriuos labiau sekuliarius elementus iš valdžios aparato. Tada šimtai kariuomenės atstovų ir kitų pareigūnų buvo nuteisti teismuose, kuriems vadovavo gulenistai prokurorai, o vėliau paaiškėjo, kad didžioji dalis tų kaltinimų buvo išgalvoti. Tos raganų medžioklės neigiamoje šviesoje parodė Guleną ir jo pasekėjus, kurių taikūs vieši veidai užsienyje neatitinka jų slaptų operacijų namuose.

„Labai svarbu suprasti, kad Gulenas susikūrė sau priešų visame politiniame spektre“, - rašo Ragipas Soylu iš su vyriausybe susijusio laikraščio „Daily Sabah“.

Provyriausybiniai mitingai visoje šalyje – praminti „Demokratijos sargyba“ – vyksta kone kiekvieną dieną nuo pat liepos 15-osios bandymo nuversti vyriausybę, prie jų prisijungiant vis daugiau Erdogano pasekėjų. Tarp jų yra tiek sekuliaresnių pažiūrų turkų, tiek ir religingesnių, ultranacionalistų, ir netgi liberalų.

„Al-Monitor“ apžvalgininkas Mustafa Akyolas štai taip aprašo masinį mitingą, sekmadienį surengtą Stambule: „Erdogano rėmėjai sudarė pačią didžiausią dalį; dalyvavo tiek pat daug šydais veidų neprisidengusių moterų, kaip ir prisidengusių, o prie islamistų prisijungė popmuzikos žvaigždės, modeliai, aktoriai ir aktorės, ir netgi Turkijos vyriausiasis rabinas. Sekuliarioji žiniasklaida taip pat reiškė tokį patį palaikymą Erdoganui, kaip ir islamiškoji. Itin sekuliarus ir neretai itin kritiškas Erdogano atžvilgiu dienraštis „Sozcu“ kitą rytą puikavosi didžiule antrašte, išreiškiančia palaikymą mitingui, paskelbęs „Vieną tautą po viena vėliava“.“

Realybė Turkijoje ta, kad ne visi sekuliaristai yra liberalai, o ne visi liberalai yra sekuliarūs. Ir pats Erdoganas nespjauna į sąjungą su tais, kurie yra ne tokie religingi kaip jis. Atvirkščiai, po žlugusio perversmo atsitiesęs Erdoganas ėmė artėti link tolimojo dešiniojo Turkijos politikos krašto ultranacionalistų, žengdamas religijos nemotyvuotą žingsnį.

Tuo tarpu vis dar besitęsiančio valstybės valymo aukos – be Guleno judėjimo narių – daugiausia yra tvirti Turkijos ultranacionalistų priešininkai: kurdai. Prokurdiškoji Liaudies demokratijos partija buvo vienintelis pagrindinis politinis blokas, nustumtas už labai viešų Erdogano nacionalinės vienybės apraiškų.

Turkijai reikia ir Europos, ir Vakarų

Praėjusios savaitės Erdogano labai draugiškas susitikimas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu buvo reklamuojamas kaip pirmasis Turkijos lyderio užsienio vizitas po gulenistų sąmokslo ir po jo išreikštos abejingos Vakarų reakcijos.

Vis dėlto, nors Turkijos pareigūnai galbūt ir ne itin džiaugiasi palaikymo trūkumu iš Vakarų vyriausybių, susitikimas Maskvoje buvo suplanuotas dar iki nepavykusio pučo ir yra dalis plano pagerinti santykius tarp dviejų geopolitinių priešininkių Vidurio Rytų konfliktuose.

Tačiau kad ir kokią retoriką skelbtų Erdoganas, jo valdomai Turkijai vis tiek reikia išlaikyti sveikus santykius su Jungtinėmis Valstijomis ir Europa, kuri yra pagrindinė Turkijos prekybos partnerė. Bent jau privačiai, Vakarų šalių atstovai tvirtina, kad jų susitikimai su kolegomis iš Turkijos yra draugiški ir produktyvūs, ir kad Turkija, turinti antrą didžiausią kariuomenę NATO, ir toliau išlieka solidi sąjungininkė.

„Laikykite Turkiją užsispyrusiu seneliu prie giminės šventinio stalo“, - Stambule duodamas interviu „The Washington Post“ sakė Turkijos analitikas Selimas Sazakas.

Visgi grėsmė, kad Vakarų demonstruojama apatija ir skeptiškumas Turkijos atžvilgiu gali įžiebti ultranacionalizmo liepsnas šalies viduje, niekur nedingsta.

„Būtent todėl Turkijai reikia protingų draugų šiuo kritiškai svarbiu laikotarpiu – draugų, kurie suprastų tikrąjį pavojų, su kuriuo susidūrė ši šalis, ir kurie taip pat paskatintų ją gerbti įstatymo teisę, - rašo Akyolas. – Vakarų vyriausybės, institucijos ir žiniasklaidos organizacijos gali atlikti šį svarbų vaidmenį tik tada, jeigu tikrai pradės suprasti tai, kas čia iš tiesų vyksta.“

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu