Visai neseniai JAV viešėjęs užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius LNK laidoje „Alfa“ savaitė“ pasidalijo pokalbių su aukštais JAV pareigūnais detalėmis. Anot ministro, JAV vertina aktyvų Lietuvos dalyvavimą tarptautinėse diskusijose saugumo klausimais. Taip pat interviu ministras išdėstė mintis, ar NATO padėtų Lietuvai realių grėsmių atvejais ir ką mūsų šaliai reikštų šauktinių grąžinimas. Išsamiau apie tai – interviu su L. Linkevičiumi.

- Neseniai lankėtės Vašingtone, susitikote su JAV valstybės sekretoriumi Johnu Kerry, kitais aukštais pareigūnais. Jungtinės Valstijos Lietuvą įvardijo kaip strateginę partnerę. Kas tai yra ir ką reiškia?

- Tai nereiškia vien tik gražių žodžių, nes susitikime ne kartą buvo pabrėžta, kad Jungtinės Valstijos labai vertina mūsų, kaip jie teigia, aktyvų dalyvavimą tarptautinėse diskusijose įvairiu formatu: tiek Europos Sąjungoje, tiek Jungtinėse Tautose. Beje, mes Jungtinėse Tautose labai glaudžiai bendradarbiaujame, jeigu išskirtume tokius artimiausius ir periodinius santykius, būtent su JAV ir Jungtine Karalyste – įvairiais aspektais, ne tik saugumo. Na, ir aišku situacija, susijusi su Ukraina, tai visiškai atitinka jų požiūrį, čia galima tik pasikeisti tam tikrais vertinimais, bet kažkokių skirtumų tikrai nėra.

Mums, be abejo, prioritetas yra regioninis saugumas, todėl per daugelį susitikimų per pastarąjį laikotarpį, ar tai vyktų viceprezidento lygiu, ar kituose susitikimuose, visada nuosekliai siekiame Jungtinių Valstijų lyderystės. Mes tai suprantame kaip jų vaidmenį įgyvendinant NATO viršūnių susitikimus. Vėlgi čia yra nepaprastai svarbu, nes yra konkretūs planai, kaip žinote, turi atsirasti štabų elementai, tam tikros įrangos dislokavimas tam, kad mes galėtume priimti sustiprinimą esant krizei, taip pat padaugėtų jų buvimo tiek sausumoje, tiek jūroje ir ore.

Visais šiais aspektais, be abejo, mes norėtume matyti aktyvų Jungtinių Valstijų vaidmenį. Tai yra ne tik žodžiai, bet ir labai konkretūs pasiūlymai, ir mes taip pat juos labai konkrečiai aptarinėjame. Išgirdau labai aiškiai, nors jau ir ne kartą buvo sakyta, tačiau dar kartą pakartota, kad 5 straipsnio įsipareigojimai (NATO sutarties) mūsų šaliai, mūsų regionui, JAV yra svarbūs prioritetai ir kad mes tikrai neturėtume tuo abejoti.

Tai yra svarbus klausimas, nes įvairūs ekspertai modeliuodami, diskutuodami kalba, kad, tarkime, teorinis dalykas, Rusija, branduolinė valstybė, užpuola Baltijos valstybes arba pradeda kokias nors provokacijas, ir štai NATO susiskaldo, įvairios valstybės su įvairiais požiūriais sako, kad gal neskubėkime tiekti karinės paramos. Ir esminis žodis tenka Jungtinėms Valstijoms. Ar JAV siunčia karinę pagalbą, ar ne?

Atvirai kalbėkime, JAV turėjo esminį žodį mums stojant į Aljansą. Kai 2001 metais buvo labai daug svyravimų, abejonių ir svarstymų. Na, ir toks reziumuojantis veiksmas buvo prezidento George‘o W. Busho vizitas ir jo ištarti žodžiai, kas buvo ne tik poezija, bet jie buvo labai pagrįsti ir pamatuoti. JAV apsisprendė ginti Baltijos šalis, buvo išsakytos šitos garantijos, tai ir nulėmė skeptikų Aljanse nuomonę. Taip, kaip tada nulėmė, taip ir dabar JAV ne dviprasmiškai, o labai konkrečiai įsipareigojo mūsų saugumui.

- Tie žodžiai lieka ir demokratų prezidento?

- Tai lieka per visas administracijas. Bet šioje vietoje aš noriu pridurti, ką kalbėjome ir JAV. Jie tai labai aktyviai stebi, ir tai yra labai suprantama, kad mes patys darytume maksimaliai, kas priklauso nuo mūsų. Kuo iš tikrųjų nereikėtų įtikinėti, bet taip atsitinka, kad atsiranda įvairių abejonių. Tai mes tikrai neturėtume patys sukelti tokių abejonių. Ir tada ir moraliai galėsime tikėtis paramos iš savo sąjungininkų.

Čia vėlgi iškyla labai įdomus momentas. Viena vertus, visi Lietuvoje kalba, kad JAV, Vakarai turėtų padėti, ginti Lietuvą, tačiau, kai pradedama kalbėti apie pačių gynimą, apie šauktinių grąžinimą – ginklavimasis, finansavimas gynybos, – tuomet iš karto prasideda atsitraukimas. Tarkime, šauktinių klausimas, nors Valstybės gynimo taryba su prezidente siūlo, tačiau krašto apsaugos ministras Juozas Olekas yra atvirai priešiškas, užkulisiuose jis ir jo rėmėjai stengiasi, kad toks įstatymas nebūtų priimtas.

Aš, kiek girdėjau, ministras J. Olekas jau išsakė palaikymą. Bet jeigu kalbėtume apie šauktinių klausimą, tai išskirčiau keletą aspektų. Pirmiausia, siūlau pasiskaityti, kas pamiršo 139 straipsnį, kuriame parašyta, kad kiekvieno piliečio pareiga yra ne tik ginti Lietuvą, bet ir atlikti karo arba alternatyvią tarnybą. Žodžiu, tai yra mūsų visų pareiga. Ir tą tvarką nustato įstatymai.

Įstatymuose parašyta, kad, įvertinus geopolitinę situaciją, rizikas, grėsmes, ta tvarka yra numatyta, taip kad šauktinių grąžinimas, o ne įvedimas, nes 2008 m. dar jie buvo, yra labiau konstituciškas veiksmas, negu kad buvo iki dabar.

Kiti aspektai, aišku, yra grėsmės. Turbūt nereikia aiškinti, kad jos yra padidėjusios, tai čia klausimo turbūt nekyla. Kas nemažiau svarbu, tai aš grįžtu prie argumento mūsų sąjungininkams, tas mūsų įsipareigojimas didinti gynybos biudžetą, tai yra irgi labai svarbus, bet jis bus tik 2020 m.

Mes dabar sparčiai vejamės, nuo ko buvome sparčiai atsilikę. Tai ir buvo tas paradoksalus atvejis, kai mes norėjome, kad mus gintų, o patys to nedarėme. Bet šauktiniai yra taip pat toks įsipareigojimas teritorinei gynybai, karių skaičiaus padidinimas ir visuotinis, noriu pabrėžti, įsipareigojimas ginti savo šalį taip pat yra indėlis į kolektyvinę gynybą. Tai jeigu mes dabar pradėsime abejoti, ar tikrai verta tai daryti, tikiuosi, kad taip neatsitiks, nes tai prieštarauja valstybės interesams. Tikiuosi, kad mūsų politikai bus pakankamai atsakingi ir protingi, supras šito reikalo svarbą ir nesvyruos.

- O kas pasakė, kad mūsų politikai nėra tokie entuziastingi? Vien faktas, kad kariuomenės vadas, o ne krašto apsaugos ministras, kuris yra politikas, eina į frakcijas ir agituoja „už“, tai jau labai daug pasako.

- Aš manau, kad kariuomenės vadas į labai praktinius klausimus atsakys visiškai be jokių šalutinių minčių, nes jeigu kažkas neaišku, tarkime, ar pakanka karių, jis atsakys, kad „ne, jų nepakanka“. Jeigu kariškiai atsakys profesionaliai, tai ,manau, labai gerai, galbūt Seimo nariams bus paaiškinta. Žinote, visuomenėje kuo mažiau prievolių, tuo daugiau populiarumo. Dabar rinkimai lyg ir pasibaigė, metas būtų stipriai dirbti ir rūpintis saugumu ne žodžiais, o realiai.

- Kaip dėl Rusijos propagandos? Sociologiniai tyrimai, analizė rodo, kad dalį visuomenės ji veikia, ypač tą, kuri yra nelietuviai, juokingiausia tai, kad tai veikia net lenkus. Pati Lenkija yra provakarietiška, o Lietuvos lenkai atrodo, kad pasiduoda Rusijos propagandai.

- Aš manau, kad ir lietuviai šiek tiek pasiduoda. Nes tie, kurie mėgsta žiūrėti tuos rusiškus kanalus, na, sakykime, yra tikrai įdomių laidų, ir, kas be ko, pramoginių laidų, ir filmų, tarpais yra žinios, kurios turėtų teikti informaciją, bet tai yra absoliutus melas. Bet jeigu melą kartosi 10–15 kartų, tai jis taps tiesa net ir nejučia – žmonės žino tas taisykles. Tai čia, manyčiau, ne tik lenkai, rusai ar dalis lietuvių, kurie yra paveikti, jie tiesiog maitinami tuo melu, čia jau tokia objektyvi realybė. Mes maksimum ką galime pasiekti, tai ne draudimas ar cenzūra, o tik pateikdami kažkokią alternatyvą, kad žmonės galėtų bent jau pasilyginti, pažiūrėti iš kitur. Tai šitie projektai kol kas labai vangiai vyksta. Na, bet čia vėlgi – Amerikoje labai daug diskutavom, „Radio free Europe“ yra nemažai tokių projektų pateikusi nemokamai, ją mato Moldovoje, Gruzijoje, Rusijoje, Latvijoje, Estijoje. Tai yra šis tas, bet tikrai nepakankama, todėl kad mes kol kas tą informacinį karą pralaimime.

- Ar jus įtikina oficiali Boriso Nemcovo nužudymo versija?

- Aš negaliu dabar samprotauti apie visas prielaidas. Kaip tik iš karto grįžęs iš Maskvos sakiau – manęs tikrai neįtikina, kad tai, kas ten įvyko, galėjo įvykti be specialiųjų tarnybų žinios. Nes tai yra protu sunkiai suvokiama. O jeigu yra su žinia, tada kyla labai daug klausimų.

- Ką Vašingtonas sako dėl Ukrainos ir dėl Minsko II susitarimų?

- Noriu iš karto pabrėžti, kad Minsko II mums kartoti nereikia, nes ten tie susitarimai nekokie, juos sunku pamatuoti ir vargu ar įmanoma viską įgyvendinti. Mes kalbame apie visus Minsko susitarimus. Pabrėšiu, rugsėjo 5-osios yra svarbus, nes jame kalbama apie išorinės sienos kontrolę, sakykime. Tai ir dabar tie visi žingsniai bus daliniai arba pusiniai, arba iš viso nelabai efektyvūs. Net ir ESBO stebėtojų padidinimas iki tūkstančio, kas yra tikrai geras žingsnis, neišspręs problemos, jeigu tie stebėtojai nebus prileisti prie išorinės sienos. Deja, tenka konstatuoti iš tų pačių ESBO stebėtojų šaltinių, kad nevykdomi tie susitarimai ir dabar bent jau keturiose vietose vyksta reguliarūs susišaudymai, ir dabar dar tebevyksta karių gabenimas per sieną, šiuo metu. Tie skaičiai gal dabar nebėra tokie dideli kaip anksčiau, bet vis tiek tas vyksta. Rusijos karių buvimas nepašalintas iš Ukrainos teritorijos. Ką čia dar galima pridurti? Susitarimas nevyksta.

- O kaip dėl ginklų Ukrainai?

Kaip žinote, dėl ginklų Ukrainai visos šalys svarsto atskirai. JAV vyksta diskusijos, labai radikalios JAV Senato kongreso nuomonės. Tai čia tos diskusijos nuolat tęsiasi, mes savo nuomonę irgi išsakėme. Ir kai diskutavome JAV, kad mes nekalbame apie kažkokius puolamuosius ginklus, mes kalbame apie tą kažkokią minimalią įrangą, kad galėtų apsaugoti savo karių gyvybes. Tai yra įvairūs elektroninio blokavimo prietaisai arba padedantys nustatyti, kad į tave taikosi. Tokia įranga padeda apsiginti. Jie taip pat neturi pakankamai prieštankinės jėgos. Tie tankai, kuriuos naudoja Rusija, tiekdama ginklus, yra tokio lygio, kad ukrainiečiai neturi kuo apsiginti. Tai čia kalba apie tokius ginklus, kurie padėtų jiems išgyventi.

Todėl nepadėdami ginklais, mes padedame spręsti klausimą kariniu būdu Rusijai, o ne taikiais metodais, kaip čia bandoma pateikti. Taip kad situacija Ukrainoje yra prasta ir saugumo, ir ne ką geresnė ekonominiu požiūriu.

- Ačiū už pokalbį.