Ketvirtadienį, eidamas 88-uosius metus, mirė disidentinio sąjūdžio dalyvis, pasaulyje garsus kovotojas už žmogaus teises, rašytojas, gamtos mokslų daktaras Vytautas Skuodis.
Šis itin plačios erudicijos žmogus gimė 1929 m. Čikagoje, 1953 m. baigė Vilniaus universitetą, 1969 m. įgijo mokslo kandidato laipsnį, dirbo geologu, dėstė VU gamtos fakultete. Pogrindinės veiklos ėmėsi eidamas keturiasdešimtuosius metus. Antitarybinės spaudos rašytojas ir platintojas, Helsinkio grupės narys, Katalikų komiteto narys, 1978–1979 m. nelegalaus pogrindžio žurnalo „Perspektyvos“ sumanytojas ir redaktorius. 1979 metais suimtas už antisovietinę veiklą. Po vienerių metų KGB tardymo izoliatoriuje buvo nuteistas dvylikai metų, kalėjo Sibiro lageriuose.
1987 m. ištremtas į užsienį, tais pačiais metais grįžo į Jungtines Valstijas, kur tuoj pat įsijungė į išeivijos lietuvių visuomeninę veiklą. Aplankė daug Amerikos miestų, buvo priimtas paties prezidento Ronaldo Reagano, pabuvojo Kanadoje, svečiavosi Pietų Amerikos kraštuose, Australijoje ir, žinoma, Europoje.
Atkūrus nepriklausomybę, vėl dirbo Vilniaus universitete, buvo Geologijos-mineralogijos katedros docentas. 1993 m. tapo pirmuoju Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovu. 1999 metais apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinu.
Rengiant šiais metais pasirodžiusį dokumentinį filmą apie Lietuvos disidentinį judėjimą „Aš už tave pakalbėsiu“, jo kūrėjams V. Skuodis pasakojo, kad „disidentui sėdėti kalėjime yra didžiausias jo veiklos įvertinimas“. Savo praeities niekada nedramatizavęs V. Skuodis visuose jam suteiktuose išbandymuose sakė stengdavęsis įžvelgti prasmę, taip pademonstruodamas savo stiprią, moraliai nepalaužtą asmenybę. Su juo susijusi ir viena jautriausių dokumentinio filmo scenų, kurioje V. Skuodis susitinka su savo buvusiu tardytoju Vytautu Urbonu.
„Tiriamųjų darbų metu knygyne atsitiktinai radome Vytauto Skuodžio parašytą knygą apie jo buvimą KGB tardymo izoliatoriuje (2007 m. leidykla „Gairės“ išleido 896 psl. V. Skuodžio knygą „Melo, neapykantos ir šmeižto kronika. 1993–1997 metai“ – red. past.). Knygoje parašytas visas skyrius apie Vytautą Urboną, jo buvusį tardytoją. Nustebino, kad vietoje įprastinio pykčio ir pagiežos, tardytojo aprašyme vyravo ramus, orus tonas. Taip mūsų dėmesį patraukė abu šie personažai. Viso filmavimo metu jie vienas kitu domėjosi, klausdavo, tačiau nebuvo susitikę. Kol vieną dieną Vytautas Skuodis pasikvietė Vytautą Urboną į savo namus, ir mums šį susitikimą pavyko nufilmuoti. Tiek knygoje, tiek filme Vytauto Skuodžio pozityvumas atskleidžia, koks šviesus personažas jis yra“, – pristatant filmą šių metų sausį patirtimi dalinosi dokumentikos autoriai.
1999 m. išleistoje savo prisiminimų knygelėje „Svetimų nepalaužtas, savų nepaklupdytas“ mintimis apie V.Skuodį pasidalijo ir artimas jo bendražygis, šviesios atminties politinis kalinys Liudas Dambrauskas: „Vilniaus universiteto docentas Vytautas Skuodis – pirmasis iš Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojų, nepabūgęs pasekmių, išdrįso 1979 m. viešai pasmerkti sovietinį režimą. Tapo ryžtingu ir principingu tikėjimo laisvės gynėju. Nekreipdamas dėmesio į KGB persekiojimus bei įspėjimus, viešai įsijungė į Lietuvos Helsinkio grupės veiklą. 1979 m. lapkričio 28 d. parašė JAV prezidentui Karteriui laišką, atskleisdamas grubius žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje. 1979 m. gruodžio 31 d. už tautines pažiūras, prieštaraujančias sovietinei ideologijai, buvo atleistas iš Universiteto, o 1980 m. sausio 9 d., po pakartotinų kratų jo bute, areštuotas. Nuteistas didžiausia už tokius nusikaltimus bausme – 7 metams griežto režimo lagerio ir 5 m. ištrėmimo (už pogrindyje leistas „Perspektyvas“, už bendradarbiavimą „Alma Mater“ ir ypač už jo bute rastą mašinraštį – 300 psl. veikalą „Dvasinis genocidas Lietuvoje“). Čikagoje ir kituose miestuose buvo organizuojamos demonstracijos, daromi oficialūs pareiškimai Skuodžiui ginti. Tokiose akcijose dalyvaudavo ir žymūs politiniai veikėjai – Lietuvai prijaučiantys kongresmenai, senatoriai ar kiti aukšti valdžios pareigūnai.
V.Skuodis lageryje pasižymėjo dvasiniu stabilumu, nepalaužiamu užsispyrimu, begaline kantrybe ir, esant reikalui, drąsa. Nepaisydamas lagerio administracijos bausmių, ne sykį sugebėjo nelegaliai informuoti visuomenę apie KGB organų savivaliavimus politinių kalinių atžvilgiu. Kiekvieną laisvesnę minutę stengėsi produktyviai išnaudoti. Vos atsipalaidavęs nuo priverstinio darbo, įnikdavo į knygas. Protestuodamas prieš žmogaus teisių pažeidimus, kiekvieną trečiadienį atsisakydavo maisto, tokiu pat būdu protestavo prieš Lietuvos okupaciją – birželio 15 dieną ir, žinoma, nepamiršdavo ir Vasario 16-osios. Nors Skuodis per nuolatinius badavimus ne sykį nualpo, tačiau nepalūžo – badavimo grafiko laikėsi iki paskutinės kalinimo dienos.“
