Kai Barackui Obamai jo pirmosios kadencijos pradžioje buvo įteikta Nobelio taikos premija, JAV prezidentas pripažino, kad jis tik „pradėjo savo darbus pasaulio arenoje“. Praėjus beveik šešeriems metams, Obama pasiekė didžiulę diplomatinę pergalę, kai antradienį buvo sudarytas istorinis susitarimas su Iranu dėl šios šalies branduolinės programos, atitolinantis karinio konflikto su neprognozuojamomis pasekmėmis grėsmę tame nestabiliame regione.
Suprantama, šis susitarimas, pagal kurį Iranas turi apriboti savo branduolinę programą mainais į šaliai taikomų tarptautinių sankcijų atšaukimą, turi aršių kritikų tiek pačiose Jungtinėse Valstijose, tiek užsienyje, pradedant Izraeliu ir baigiant Persijos įlankos monarchijomis. Net jei JAV Kongresas pritars susitarimui su Iranu, reikės ne vienų metų, gerokai ilgesnio laikotarpio nei 18 mėnesių, kurie liko Obamai prezidento poste, kad būtų galima įvertinti realią šios prieštaringai vertinamos sutarties naudą.
Dabar Kongresas turi 60 dienų susitarimui apsvarstyti ir jį patvirtinti arba atmesti. Pagal neseniai priimtą įstatymą, kol susitarimas svarstomas Kongrese, Obama negali atšaukti sankcijų Iranui. Vis dėlto 44-asis Jungtinių Valstijų prezidentas šiame susitarime gali matyti akivaizdžius svarbiausio savo užsienio politikos principo, jog dialogui - netgi su Amerikos priešais - visuomet turi būti suteikiamas šansas, rezultatus.
„Keturis dešimtmečius Irano atžvilgiu laikėmės sulaikymo politikos nedirbti ir nebendradarbiauti su jais jokiu klausimu. Tai yra fundamentalus nukrypimas nuo mūsų politikos“, - sakė Aaronas Davidas Milleris, buvęs valstybės departamento pareigūnas, šiuo metu dirbantis analitiku Woodrow Wilsono tarptautinių mokslininkų centre.
„Nepriklausomai nuo to, ar esate šio susitarimo gerbėjas, ar ne, turite pripažinti, kad jis yra reikšmingas“, - sakė analitikas.
2009-ųjų gruodį atsiimdamas Nobelio taikos premiją Obama sakė, jog nepaprastai svarbu „rasti pusiausvyrą tarp izoliacijos ir angažavimosi, spaudimo ir skatinimo, kad per laiką būtų stiprinamos žmogaus teisės ir žmogaus orumas“. Prezidentas turėjo omenyje tai, kad „sankcijos be paramos, smerkimas be diskusijos, tik pratęsia žalingą status quo“.
Nors Obamos pirmtakas George'as W.Bushas buvo priskyręs Iraną terorizmą remiančių valstybių „Blogio ašiai“, dabartinis Amerikos vadovas pasirinko diplomatinio angažavimosi kelią, o 2013 metų rugsėjį žengė žingsnį, kuris ne vieną dešimtmetį buvo sunkiai įsivaizduojamas - telefonu pasikalbėjo su Irano prezidentu Hassanu Rouhani.
Praėjus 35 metams, kai po Islamo revoliucijos ir įkaitų dramos JAV ambasadoje nutrūko Vašingtono ir Teherano santykiai, abi šalys kartu su dar keliomis galingosiomis pasaulio valstybėmis susėdo prie bendro stalo ir parengė susitarimą. Jei Obamai visgi pavyks įveikti kliūtį Kongrese, kas apie šį sudėtingą susitarimą, dėl kurio beveik dvejus metus vyko sunkios derybos, bus rašoma istorijos vadovėliuose?
Kai kas sako, kad jis bus lyginamas su JAV atsivėrimo Kinijai politika praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai prie Amerikos vairo stovėjo respublikonų prezidentas Richardas Nixonas, kuris 1972 metų vasarį surengė istorinį vizitą į Pekiną. Tačiau toks sugretinimas nėra visiškai teisingas, teigia Milleris.
„Iki situacijos normalizavimo JAV ir Irano santykiuose dar labai toli“, - sakė jis, primindamas apie daugybę įtampos židinių regione, įskaitant Irano paramą Basharo al Assadas režimui Sirijoje, šiitų judėjimui „Hezbollah“ Libane bei Jemeno sukilėliams husiams.
Irano klausimų ekspertė Suzanne Maloney iš Brookingso instituto sakė, kad šis „tikras persilaužimas“, pasiektas išskirtinės „diplomatinės energijos“ dėka, turėtų būti lyginamas su Šaltojo karo nusiginklavimo susitarimais, kurie buvo pasirašyti su Sovietų Sąjunga, ypač su tomis sutartimis, kurios buvo sudarytos prezidentaujant Ronaldui Reaganui.
„Tai buvo strateginės sutarys, padėjusios suvaldyti pavojingiausius priešiškumu paremtų santykių aspektus“, - sakė ji AFP.
Suvokdamas, kad jo pastangos normalizuoti santykius su Iranu nėra visuotinai populiarios, Obama ant kortos pastatė visą savo politinį svorį ir politinį palikimą.
„Ant šio susitarimo bus mano pavardė“, - sakė jis gegužės pabaigoje.
Tuo tarpu Irano prezidentas Hassanas Rouhani trečiadienį pareiškė, kad branduolinis susitarimas, kurį Iranas sudarė su galingosiomis pasaulio valstybėmis, yra šiitiškos respublikos politinė pergalė. Jis taip pat pabrėžė, kad šis susitarimas reiškia, jog Iranas daugiau nebebus laikomas tarptautine grėsme.
„Šis susitarimas yra teisėta, techninė ir politinė Irano pergalė. Tai pasiekimas, kuris reiškia, kad Iranas daugiau nebebus vadinamas pasaulio grėsme“, - pabrėžė prezidentas.
