Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

10 atrastų lobių, dėl kurių nebuvo verta stengtis

11/21/2014 Aidas
top-ten-923

Istorija ne vieną kartą įrodė, kad žmonija puikiai moka pradanginti neįsivaizduojamos svarbos dalykus. Būtent todėl visas pasaulis tiesiog pakvaišta, kai kas nors kur nors atranda dingusį romaną ar kino juostą – juk tokių lobių atradimo tikimybė yra tokia maža! Tačiau be kai kurių praeities reliktų mes kuo puikiausiai gyventume ir šiandien. Šie iš naujo atrasti „lobiai“ yra tokie beverčiai, kad tikriausiai nereikėjo taip stengtis jų ieškoti.

Paskutinis Churchillio eilėraštis

2013 m. į pensiją išėjęs rankraščių kolekcionierius Roy‘us Davidsas padarė savo gyvenimo atradimą – bent jau taip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Tarp krūvos beverčių jo surinktų dokumentų slėpėsi 40 eilučių ilgio Winstono Churchillio veikalas, pavadintas „Our Modern Watchwords“. Tai buvo anksčiau nepublikuotas ir vienintelis žinomas eilėraštis, kurį Nobelio premijos laureatas parašė būdamas suaugęs. Deja, jis tiesiog nebuvo labai geras. Britų poetas Andrew Motionas pavadino jį „apsunkusiu“, o „The New Yorker“ poezijos skyriaus redaktorius sukritikavo jį dėl per didelio kiekio žodžių.

Tačiau geriausiai jo svarbą pasaulis įvertino tada, kai eilėraštis pateko į aukcioną. Nors kiti Churchillio daiktai buvo tokie populiarūs, jog jo pusiau surūkytas cigaras buvo nupirktas už $7,100, šio eilėraščio parduoti nepavyko, ir jis buvo grąžintas atgal Davidsui. Tai vienintelė su Churchilliu siejama aukciono prekė, kurios niekas nenorėjo pirkti!

Pirmas Alfredo Hitchcocko filmas

Mūsų protėviai tikrai mokėjo pradanginti svarbias senas kino juostas – pirmasis Alfredo Hitchcocko bandymas kine (kaip scenaristo, montuotojo ir režisieriaus padėjėjo), „The White Shadow“, dingo prieš daugybę dešimtmečių. Laimei, vėliau jis buvo rastas vieno kino mechaniko privačioje kolekcijoje. Nelaimei, jo rasta tik pusė.

Penkių juostų istorija apie vaiduoklius, kurios veiksmas vyksta 3 deš. Paryžiuje, pasakoja apie įtemptą akistatą tarp moters ir jos mirusios sesers. Filmas yra mistinis, pavergiantis ir nepaprastai jaudinantis... kol viduryje svarbios scenos nutrūksta. Kažkokiu būdu, metams bėgant, iš kolekcijos dingo paskutinės dvi kino juostos ir mes turbūt jau niekada nebesužinosime, kaip baigėsi „The White Shadow“.

Dingusios „Doctor Who“ serijos

Dėl BBC politikos ištrinti senas juostas, kaip ir daugelis senų britų serialų, „Doctor Who“ turi neužpildytų skylių savo kataloge – jame nėra maždaug 90 nuotykių. Šios dingusios serijos yra tokios vertingos, kad kai kuri nors vis dėlto pasirodo, apie tai pranešama per televiziją, net jeigu radiniai pasirodo esantys neįsivaizduojamai prasti.

Pavyzdžiui, 2011-aisiais BBC paskelbė atkūrusi antrąją 1967 m. Patricko Troughtono istorijos „The Underwater Menace“ dalį. Viso pasaulio „Doctor Who“ fanai tiesiog pašėlo – kol iš tiesų nepasižiūrėjo šios serijos, kuri greitai išgarsėjo kaip viena prasčiausių per visą serialo 50 metų istoriją.

Tiesa, BBC pavyko atgauti dar devynias serijas iš to laikotarpio, iš kurių visos buvo sutiktos svetingai. Tačiau „Underwater Menace 2“ ir toliau išlieka ta serija, kurią norėtų užmiršti net ir didžiausi serialo gerbėjai.

Vezuvijaus papėdės biblioteka

Kai 79 m. e. m. prasiveržė Vezuvijaus ugnikalnis, netikėtai buvo sukurtas vienas geriausiai išsilaikiusių istorinių miestų visoje Žemėje. Pompėjos sunaikinimas buvo toks staigus, kad visi pastatai, tarsi vabzdžiai gintare, buvo palaidoti lavoje, įskaitant senatoriaus Liucijaus Kalpurnijaus Pizono Pontifiko biblioteką.

Kai ši biblioteka buvo iš naujo atrasta XVIII a., archeologai pamatė, kad joje laikyti papirusų ritiniai suanglėjo ir juos būtų įmanoma perskaityti, jei tik pavyktų tuos ritinius išskleisti jų nesunaikinant, kas su tuometinėmis technologijomis buvo kone neįmanoma. Nepaisant to, radiniai buvo laikomi nepaprastai svarbiais – juk kaip svarbus politikas, gyvenęs Romos imperijos aukso amžiuje, Pizonas galėjo turėti Archimedo, Sapfo ar Aristotelio veikalų.

Suanglėję rankraščiai buvo išsaugoti ateitiems kartoms, ir pradėti šifruoti XX a. pabaigoje - tačiau paaiškėjo, kad juose buvo ne senovės literatūros lobiai, o tik nuobodūs mažai žinomo graikų filosofo traktatai.

Tiesa, istorija čia nesibaigia. Pasitelkę naują metodiką, archeologai bibliotekoje rado skyrių su dingusiais Epikūro darbais, ir greičiausiai tokių yra ir daugiau.

Dingęs Michaelo Powellio filmas

Michaelas Powellis yra vienas iš tų režisierių, kuriuos tiesiog dievina kiti režisieriai. Pavyzdžiui, Martinas Scorsese yra pasakęs, kad būtent Powellis jį įkvėpė žengti į kino virtuvę. Taigi, kai Britanijos filmų institutas (BFI) rado vieną jo ankstyvųjų dingusių filmų, visi tikėjosi kažko labai įspūdingo.

Vietoje to „His Lordship“ sulaukė itin kandžios apžvalgos Londono „Time Out“, o Britanijos „TV Guide“ tiesiog suleido į jį savo nuodingus nasrus. Net ir pats BFI pripažino, kad juosta turi trūkumų, nors ir tvirtino, kad ji parodo jaunojo Powellio ambicijų lygį. Nors mes ir neabejojame istorine filmo svarba, vargu ar jis kada nors bus laikomas kino klasika.

Al Capone slaptavietė

3 deš. pabaigoje Al Capone atsikraustė į penktąjį Čikagos Lexingtono viešbučio aukštą. Tuo metu jis jau buvo miesto nusikaltėlių vadeiva, valdęs alkoholio prekybą ir beveik visus kitus nelegalius verslus. Po jo nuopuolio pasakojimai apie jo gyvenimą Lexingtone tapo tikromis legendomis. Netgi kalbėta, kad po senu viešbučiu slypi lobių kupina slaptavietė.

9 deš. viduryje ėmė aiškėti, kad tokia slaptavietė iš tiesų egzistavo. Tuščiame Lexingtone buvo rasti paslėpti laiptai ir tuneliai, o Čikagos gandų malūnėlis tiesiog įsisuko. Kokius gi turtus slėpė Al Capone? Atsakymas – jokių. Kai slėptuvė pagaliau buvo atidaryta 1986 m., jos atidarymą transliuojant gyvai, žadą užėmusi šalis gavo antausį – patalpoje tebuvo keli Prohibicijos eros buteliai ir daugybė dulkių.

Mary Shelley pasaka vaikams

Nors daugelis mūsų ją žinome tik kaip „Frankenšteino“ autorę, Mary Shelley buvo tikrai produktyvi rašytoja. Per savo gyvenimą ji išleido penkis romanus, kelionių žurnalą, nesuskaičiuojamą galybę trumpų apysakų ir netgi pasakų knygą vaikams, pavadintą „Maurice, or the Fisher’s Cot“. Jeigu apie pastarąją jums neteko girdėti, nesigėdykite – knyga beveik du šimtmečius buvo laikoma dingusia, kol 10 deš. biografė Claire Tomalin ją atrado mažyčiame Italijos kaimelyje.

Nors „Maurice“ toli gražu negali būti laikoma prasta knyga, kritikai ją geriausiu atveju įvertino kaip „nereikšmingą“, o blogiausiu – kaip nuobodžią ir turinčią trūkumų. Tai netgi nebuvo tokia knyga, kurią vaikai skaitytų neverčiami, tad vertės ji turėjo tik saujelei Shelley gerbėjų.

Dingę Phillipo Larkino romanai

Nors jis tebuvo atsiskyrėlis bibliotekininkas nuobodžiame Anglijos miestelyje, Phillipas Larkinas vis vien sugebėjo tapti vienu iš didžiausių savo kartos poetų. Niūrus angliškas cinizmas, sumaišytas su kandžiu sąmoju, pavertė vos kelis per jo gyvenimą išleistus kūrinius kone tobulais. Tad nenuostabu, kad kai po Larkino mirties Halo miesto bibliotekoje buvo rasti du anksčiau dingę jo romanai, žmonės tikėjosi kažko stebuklingo. Jeigu Larkinas galėjo sukurti tokias nepakartojamas klasikas vos dviejuose popieriaus lapuose, ką jis galėjo padaryti su 600?

Atsakymas: parašyti iki skausmo gėdingą mokyklinukių fantaziją. „Trouble at Willow Gables“ ir „Michaelmas Term at St Bride’s“ pasirodė esančios dvi nuobodžios istorijos, kurių veiksmas vyksta mergaičių mokykloje, išmargintos detalių apie lesbietiškus meilės romanus ir 14-mečių viliones. Knygos parašytos taip prastai, kad galiausiai jos smarkiai sugadino iki tol nepriekaištingą Larkino literatūrinę reputaciją.

Dingęs Van Gogho paveikslas

Priešingai, nei daugelis kitų šio sąrašo „lobių“, Vincento Van Gogho „Saulėlydis prie Monmažur“ buvo dingęs tik ta prasme, kad niekas nežinojo, kas jį nutapė. XX a. pradžioje vienas meno ekspertas pavadino jį klastote ir ateinančius 100 metų jis buvo laikomas prasta imitacija. Tada, 2013-aisiais, Van Gogho muziejus - iki tol jau du kartus atsisakęs šio paveikslo – nusprendė, kad jis vis dėlto yra tikras ir „Saulėlydis prie Monmažur“ buvo pristatytas prabangioje viešoje ceremonijoje. Vienintelė problema? Paveikslas tiesiog nėra labai gerai nutapytas.

Banalus peizažas buvo turbūt vienas iš labiausiai nuvylusių atradimų per kelis dešimtmečius. „The Guardian“ meno kritikas pavadino jį „teplione“, ir teigė, kad „jeigu paveikslas rytoj pranyktų, pasaulis nuo to nenuskurstų“. Net ir pats Van Goghas 1888 m. draugui rašytame laiške teigė, kad paveikslas yra „kur kas žemiau to, ką jis norėjo padaryti“. Nors pats paveikslas buvo įvertintas 40 mln., jo vertė labiau siejama su autoriaus pavarde, o ne meniniu genialumu.

Menandro pjesės

Šimtus metų Menandras buvo laikomas geriausiu kada nors gyvenusiu dramaturgu. Atėnietis, kūręs IV a. pr. m. e., buvo savo meto Šekspyras, sugebėjęs su nepaprastu meistriškumu užfiksuoti tikro gyvenimo dramą. Kai XVI a. dingo paskutinis žinomas jo rankraštis, tai buvo laikoma milžinišku smūgiu žmonijai. Gėtė viešai apraudojo jo dingusį genijų, žmonės lygino jį su Moljeru ir Servantesu. Ir tada mes jį susigrąžinome.

1905 m. Kaire buvo rastas visas ryšulys Menandro pjesių. Po beveik 50 metų jos visos buvo iššifruotos ir viešai transliuotos per BBC. Ir jos buvo tiesiog siaubingos – tariami realaus gyvenimo siužetai pasakojo apie melodramatiškus našlaičius ir sentimentalias laimingas pabaigas, o komedijiniai kūriniai dažnai turėjo užuominų apie išprievartavimus ar incestą.

Kaip pažymėjo rašytojas ir kritikas Stuartas Kelly, „dingęs Menandras buvo genijus, rastas jis tapo gėda“.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu