Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

10 dalykų, kurių bijojo tironai

10/02/2015 Aidas
top-ten-964

Diktatoriai ir tironai paprastai yra linkę į paranoją ir neapykantą, o mėgstamiausias jų laisvalaikio praleidimo būdas – kankinimai ir žudymai, paskatinti jų mizantropijos ar siekio apsiginti nuo įsivaizduojamų pavojų. Tačiau kai kurie iš šių žmonių pasižymėjo ir baimėmis iš pirmo žvilgsnio normaliems dalykams.

Lin Biao bijojo vėjo ir vandens. Dešinioji Mao Dzeduno ranka turėjo tapti jo įpėdiniu, tačiau mirė paslaptingoje, greičiausiai suorganizuotoje, lėktuvo katastrofoje. Lin Biao buvo pagarsėjęs hipochondrikas, turėjęs neracionalią vandens, vėjo ir šalčio baimę. Iš tiesų, vandens jis bijojo taip smarkiai, kad beveik jo negerdavo, išprakaitavęs susinervindavo, o tekančio vandens garsas ar upių ir ežerų vaizdai tradiciniuose kinų paveiksluose jam sukeldavo viduriavimą. Tai taip pat paveikė jo asmeninį gyvenimą, kadangi jis beveik nesimaudydavo ir tik apsišluostydavo sausu rankšluosčiu. Jo namuose taip pat buvo visa eilė vėjui jautrių prietaisų, ir yra pasakojama, kad netgi jo žmona pro jį praeiti turėdavo nepaprastai atsargiai, kad nesukeltų jokio vėjelio. Kadangi jis buvo žinomas dėl savo neapykantos ir paniekos kone visiems žmonėms, nenuostabu, jog Lin Biao susilaukė tokio nemalonaus galo.

Nikolajė Čaušesku bijojo ligų. Rumunijos diktatorius Nikolajė Čaušesku buvo dar vienas pagarsėjęs hipochondrikas. Ši jo problema buvo siejama su vaikystėje persirgta sunkia gerklės liga, ir jis taip bijojo oro kondicionierių, kad neleisdavo jų įrengti jo įsakymu pastatytuose pastatuose. Vėliau jo hipochondrija virto nauja manija – mikrobų baime ir visų paliestų paviršių dezinfekavimu. Jo personalui buvo įsakyta alkoholiu dezinfekuoti durų rankenas visur, kur jis lankydavosi, o jo svita visuomet turėdavo paruoštų antibakterinių servetėlių, jei Čaušesku tektų paspausti ranką kokiam užsieniečiui. Netgi pasakojama, kad sulaukęs bučinio iš prezidento Karterio savo vizito į Jungtines Valstijas metu, rumunų lyderis po susitikimo apsišlakstė veidą alkoholiu, murmėdamas pasipiktinimo žodžius. Jis taip pat atsisakydavo valgyti per oficialias vakarienes užsienio vizitų metu dėl baimės būti nunuodytas, ir netgi įdarbino chemiką, kurio darbas buvo sunaikinti jo išmatas, kad žvalgai nesužinotų jo sveikatos būklės. Na, o kai lankantis Kuboje Fidelis Kastro papasakojo Čaušesku, kaip išvengė CŽV „užnuodyto bato“ sąmokslo, Rumunijos prezidentas grįžo namo ir paskelbė nuo šiol dėvėsiantis visus savo drabužius tik po vieną kartą - po to jie turėdavo būti sunaikinti. Žinoma, visos jo nunuodijimo ir infekcijos baimės liovėsi, kai Čaušesku buvo nuverstas ir nuteistas mirties bausme sušaudant.

Francisco Macias Nguema bijojo intelektualų. Pirmojo Pusiaujo Gvinėjos prezidento ir diktatoriaus tikrai negalima vadinti šviesuoliu – tris kartus jam nepavyko prasibrauti į Ispanijos valdomos kolonijos politikos pasaulį, ir tik vėliau ispanai leido jam užimti svarbų postą, manydami, kad šis lėto mąstymo ir neišsilavinęs žmogus bus lengvai manipuliuojama figūra. Tai tapo klaida, ir ankstesni pažeminimai lėmė, jog Nguema užsidegė neapykanta intelektualams ir švietimui apskritai. Jis suorganizavo sukilimą, nuvertė baltaodžius kolonistus ir privertė 7 000 ispanų bėgti iš šalies. 1973-aisiais galutinai įtvirtinęs absoliučią savo valdžią, jis ėmėsi kampanijos ištrinti švietimą iš savo šalies. Tarp keistų jo sprendimų buvo žodžio „intelektualas“ uždraudimas, visų bibliotekų, redakcijų ir spaustuvių uždarymas, bei kova su privačiu išsilavinimu. Paskelbęs save „Mokslo, švietimo ir kultūros didmeistriu“, jis valė tautą nuo intelektualų ir žudė arba trėmė visus išsilavinusius žmones. Švietimo laimei, po kelerių metų jis buvo nuverstas karinio sukilimo metu ir sušaudytas samdytų karių iš Maroko.

Kaizeris Vilhelmas II bijojo azijiečių. Vokietijos kaizeris Vilhelmas II buvo apsėstas tariamo pavojaus Vakarų civilizacijai iš Azijos, ir sukūrė anglakalbiame pasaulyje, jo džiaugsmui, išpopuliarėjusi terminą „geltonoji grėsmė“. Kai 1895-aisiais Japonija sutriuškino Kiniją, Vilhelmas nusiuntė laišką savo pusbroliui, Rusijos carui Nikolajui II, kuriame įspėjo apie iš Rytų artėjančią audrą, o 1900-aisiais įsakė į Kiniją keliaujantiems vokiečių kariams „elgtis kaip hunams“, nerodyti jokio gailesčio ir neimti jokių belaisvių. 1907-aisiais jis taip pat įspėjo apie artėjantį karą tarp Japonijos ir Amerikos, kurį pavadino „rasės, o ne politikos reikalu; geltonodžių karu prieš baltaodžius“. Nenuostabu, kad JAV atsisakė jo pasiūlymo atsiųsti Prūsijos armiją padėti ginti Kalifornijos pakrantę nuo galimos japonų invazijos.

Kim Il-sungas bijojo mirties. Kai Šiaurės Korėjos režimo įkūrėjui 1977-aisiais suėjo 65-eri, jis sukvietė gydytojų grupę ir įsakė jiems rasti būdą padėti jam išgyventi iki 100, 120 ar netgi daugiau metų. Pasak buvusios asmeninės diktatoriaus gydytojos ir „Ilgaamžiškumo centro“ įkūrėjos Kim So-yeon, grupė išanalizavo 1 750 žolelių ir atliko tyrimus, kad išsiaiškintų, kaip jas būtų galima panaudoti prailginant šalies lyderio ir jo sūnaus gyvenimo trukmę. Vienas ankstyvas gydymo būdas buvo jaunystės siekis per juoką, kuomet gydytojai organizuodavo Kim Il-sungui komedijos vakarus ir sukviesdavo mažus vaikus, kurie jį linksmindavo savo žaidimais. Tiesa, vėliau šie bandymai peržengė ribą, o vienu mėgstamiausių diktatoriaus gydymo būdų vėlesniais metais tapo kraujo perpylimas iš jaunų žmonių. Nepaisant visko, lyderis išgyveno „tik“ iki 82-ejų, o jo gydytoja vėliau pabėgo į Pietų Korėją ir pasakojo gailinti savo iššvaistytos karjeros.

Park Chung Hee bijojo amerikietiškos popkultūros. 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiais marihuana buvo plačiai paplitusi Pietų Korėjoje, tačiau šiandien ji čia yra laikoma griežtu tabu. Tas pokytis įvyko diktatoriaus Park Chung Hee režimo metu. Jis priešinosi Amerikos popkultūros populiarėjimui ir laikė ją grėsme savo valdymui. Ypatingai diktatorius nekentė amerikietiškos popmuzikos, hipių judėjimo ir rokenrolo. Per masinį 1975 m. narkotikų reidą buvo suimta daugybė jaunų muzikantų, o jų dainas uždrausta groti. Vienas pagrindinių taikinių buvo rokeris Shin Joong-hyunas, kuris atsisakė sukurti dainą diktatoriaus garbei. Jis buvo kankinamas, uždarytas į psichiatrinę ligoninę ir visuomenei pateiktas kaip pamišęs narkomanas.

Benito Musolinis bijojo Katalikų Bažnyčios. Italų fašistas ir diktatorius jaunystėje buvo pagarsėjęs savo antipatija Katalikų Bažnyčiai. Jo laikais, fašistų gaujos užpuldinėdavo kunigus ir terorizuodavo katalikų jaunimo organizacijas ar Bažnyčios valdomus bankus. Tiesa, ne visi žino, kad prieš tapdamas fašistu, Musolinis buvo socialistas, turėjęs savo laikraštį, kuriame visais įmanomais būdais reiškė neapykantą religijai ir kaltino dvasininkus žmogžudystėmis, svetimoteriavimu ir korupcija. Vėliau Musolinis visgi susitaikė su Bažnyčia, kad užsitikrintų politinę galią ir sutiko uždrausti lošimus bei leisti Bažnyčiai turėti didesnę įtaką mokyklose mainais į popiežiaus Pijaus XI sutikimą išformuoti Katalikų partiją. Žinoma, tai tik rodo, kad jo jaunystės neapykanta evoliucionavo į apgalvotą ir cinišką panieką religijai.

Adolfas Hitleris bijojo arklių. Nors Hitleris paprastai yra laikomas gyvūnų mylėtoju, jis jautė keistą antipatiją arkliams, kuriuos siejo su aristokratų kavalerijos pareigūnų arogancija. Savo polemikoje „Mein Kampf“ jis prilygina arklius žydams, sakydamas, kad jie „kaimenėje ginasi nuo užpuoliko, bet išsilaksto į visas puses, kai tik pavojus praeina“. Pasakojama, kad fiureris niekuomet nėra jojęs žirgu ir siuto dėl to, kad berlyniečiams labiau patikdavo nuo prūsų valdžios likusios kavalerijos pasirodymai nei nacių kariniai paradai su tankais ir sunkiąja artilerija. Jis mėgino apskritai atsisakyti kavalerijos, tačiau Vermachtui žirgai buvo tiesiog neįkainojami dumblinose Rytų fronto dykvietėse.

Josifas Stalinas bijojo skristi. Plieninis žmogus nebebūdavo toks kietas, kai kalba pasisukdavo link lėktuvų. Gali būti, kad jo baimę sustiprino katastrofiška avarija 1935 m., kai į prabangų Maksimo Gorkio asmeninį lėktuvą su kino sale ir biblioteka virš Raudonosios aikštės rėžėsi jį lydintis biplanas. Keliaudamas iš Maskvos, Stalinas mieliau rinkdavosi automobilių kortežą arba traukinį. Vis dėlto, vieną kartą jis sutiko skristi – į Teherano konferenciją 1943 m., kartu su britų premjeru Čerčiliu ir JAV prezidentu Ruzveltu. Jam kur labiau būtų patikę keliauti žeme, bet saugaus kelio tuo metu nebuvo. Skrydis buvo sėkmingas, bet Stalinas visą laiką buvo įsitempęs ir įsibaiminęs. Jį atskraidinęs pilotas vėliau buvo pagerbtas rankos paspaudimu, paaukštinimu pareigose ir Sovietų Sąjungos didvyrio medaliu, tačiau Stalinas daugiau niekada neskrido. Čerčilis buvo priverstas skristi į Maskvą svarbiam jų susitikimui 1944-aisiais, o ligos kamuojamas Ruzveltas įveikė ilgą kelionę jūra į Jaltą 1945-aisiais, nes Sąjungininkų lyderiai žinojo, jog jiems daugiau niekada nepavyks įtikinti Stalino kur nors skristi.

Ajatola Chomeinis bijojo „Pepsi“. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje Ruhola Chomeinis aktyviai dirbo su šiitų dvasininkais, siekusiais išnaikinti bahajų mažumą Irane, kurios nekentė dėl tariamos erezijos ir ryšių su Izraeliu. Situacija pakrypo netikėta linkme, kai jis sužinojo, kad „Pepsi“ sutartis su Iranu atiteko bahajų verslininkui Habibui Sabetui. 1957-aisiais Chomeinis paskelbė, kad visi, kurie geria „Pepsi“, „degs pragaro liepsnose“. Tai lėmė, kad šio gėrimo rinka šalyje iškart susitraukė ir atvėrė kelią „Coca Colai“, kurios vadovai užtikrino, jog franšizei šioje šalyje vadovautų ne bahajų atstovas. Kai antivakarietiški sentimentai 7-ajame dešimtmetyje dar labiau išaugo, padaugėjo ir išpuolių prieš „Pepsi“. Tiesa, po Irano revoliucijos Chomeinis galiausiai panaikino tą draudimą, kaip ir panašius draudimus prieš tokias kompanijas kaip „Schweppes“, kuomet gamyklų valdymas buvo perduotas fundamentalistinės šiitų dvasininkijos parinktiems operatoriams.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu