Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

10 didžių atradimų, negavusių Nobelio premijos

10/16/2015 Aidas
top-ten-966

Praėjusią savaitę praūžė Nobelio apdovanojimų karštinė, tačiau ar kada susimąstėte, kurie žymūs atradimai nebuvo apdovanoti šia prestižine mokslo premija? Mokslininkai ir kiti ekspertai įvardijo savo mėgstamiausius žmonijos atradimus ar mokslo proveržius, kurių autoriai taip ir nepakliuvo ant apdovanojimų ceremonijos podiumo Stokholme. Štai jų atrinkti atradimai ir išradimai, kurie nelaimėjo Nobelio, tačiau tikrai jo nusipelnė.

Internetas
Kas dar galėtų nusipelnyti Nobelio premijos labiau, nei išradimas, kuriuo daugelis mūsų naudojasi kiekvieną dieną, ir be kurio neįsivaizduotų bendravimo su artimaisiais ar netgi neturėtų darbo? 7-ajame dešimtmetyje JAV federalinės vyriausybės mokslininkai sukūrė kompiuterinės komunikacijos tinklus, kurie vėliau tapo visagaliu internetu. Tačiau mes Nobelį skirtume britų kompiuterių mokslininkui Timui Bernersui-Lee, kuris 1989-aisiais aprašė interneto idėją, o 1990-aisiais sukūrė pirmąją interneto svetainę. Nuo to laiko internetas sukėlė informacijos demokratijos perversmą, ir, kaip mes visi žinome, informacija – tai galia.

Tamsioji materija
Kasdamiesi istorijoje, rastume daugybę astronomijos atradimų, vertų Nobelio premijos, įskaitant Keplerio planetų judėjimo dėsnius, XX a. pradžios atradimą, jog Visata plečiasi, ir žvaigždžių klasifikavimo sistemą pagal jų spektrinius „atspaudus“. Tačiau tamsiosios materijos atradimas yra tas šių laikų pasiekimas, kurį Nobelio premijos komitetas pražiūrėjo turbūt labiausiai.
8-ajame dešimtmetyje Vera Rubin ir Kentas Fordas išsiaiškino, kad žvaigždės galaktikų pakraščiuose juda tokiu pat greičiu, kaip ir žvaigždės netoli jų vidurio – kitais žodžiais tariant, tos galaktikos sukosi taip greitai, kad turėtų iširti... nebent kažkas nematomo prisidėtų prie jas sulaikančios gravitacijos. Tas „kažkas nematomo“ tapo žinoma kaip tamsioji materija – mįslinga medžiaga, sudaranti iki 90 proc. mūsų Visatos masės. Ji nepraleidžia ir neatspindi šviesos bei niekaip nesąveikauja su įprasta materija. Dėl šių savybių, aptikti tamsiosios materijos daleles sudėtinga – mokslininkai dar tiksliai nežino, kas tai per dalykas. Galbūt ta nežinomybė ir lėmė, kad atradimas nebuvo apdovanotas Nobelio komiteto. Tiesa, 2011 m. fizikos premija atiteko mokslininkams, padariusiems kitą sunkiai įrodomą kosmologinį atradimą ir išsiaiškinusiems Visatos plėtimosi greitėjimą, stebint tolimą supernovą.

Pirmasis genomas
Daugybė žmonių stebisi, kodėl jokia Nobelio premija nebuvo apdovanotas vienas didžiausių mokslinių pasiekimų – žmogaus genomo sudarymas 2001-aisiais. Žinoma, galima ginčytis, jog kad ir koks svarbus būtų žmogaus genomas, jis nebuvo nei atradimas, nei išradimas – tai buvo inžinerinis-genetinis projektas, reikalavęs automatizuoto DNR sekos sudarymo ir jo padidinimo iki pramoninių proporcijų. Kaip tuo laiku sakė Žmogaus genomo projekto mokslininkas Ericas Landeris: „Negauni Nobelio už rankenėlės pasukimą.“
Tačiau jį galima gauti už tos „rankenėlės“ atradimą. Šešeri metai iki žmogaus genomo sudarymo, Craigas Venteris ir jo kolegos parodė, jog automatizuotas DNR sekos sudarymas ir genomo surinkimo technologija gali būti sujungti į vieną norint perskaityti visą gyvo organizmo, bakterijos Haemophilus influenzae, kodą. Šie metodai iš esmės buvo tie patys, kuriuos privati Venterio kompanija vėliau panaudojo sudarant vaisinės muselės ir žmogaus genomų sekas, ir kuriuos kitos laboratorijos vėliau pasitelkė „nulaužiant“ šimtų kitų organizmų genetinius kodus. Iš tiesų, Nobelio komitetui reikėtų smarkiai pasistengti atrenkant tris mokslininkus, įdėjusius daugiausiai pastangų į pirmąjį genomikos triumfą. Tačiau Venteris galėtų būti vienas jų.

Juodosios skylės mirtis
Vieną 1970-ųjų vakarą Stephenas Hawkingas ruošėsi miegoti, kai jam atėjo mintis, pripildžiusi jį tuo, ką jis vėliau pavadino „ekstazės akimirka“. Jis pagalvojo, kad juodosios skylės, anksčiau laikytos daugiau ar mažiau nemirtingomis, iš tikrųjų lėtai netenka savo masės ir galiausiai išgaruoja, sprogdamos gama spindulių pliūpsniu. Problema ta, kad jis neturėjo būdo patvirtinti savo idėją. Juodosios skylės yra tokios ilgaamžės, kad kol kas neįmanoma stebėti jų mirties iš Žemės.
Tačiau dabar Hawkingo juodųjų skylių tyrimai turi tvirtą vietą fizikos teorijoje. Jie sujungė reliatyvumą (klasikinę teoriją, pagal kurią viskas yra tikslu ir aišku) su kvantine mechanika (kurioje niekas nėra aišku) ir įžiebė informacijos teorijos progresą.
Hawkingas greičiausiai būtų laimėjęs tą premiją, jei tik gamta būtų suteikusi kokį nors įrodymą. Tačiau to nepamatysime dar milijardus metų – iki pat to laiko, kai pirmosios žvaigždžių dydžio juodosios skylės pradės sproginėti.

Periodinė lentelė
Grįžkime prie svarbiausio dalyko - mokslo ištakų. O kas gi gali būti svarbiau nei cheminių elementų identifikavimas? Tačiau periodinė lentelė nėra kokia nors paprasta diagrama; ji atskleidžia protonų, neutronų ir elektronų tvarką, kuri yra visos materijos širdis. Nepakeičiamos jos eilutės ir stulpeliai leido nustatyti elementus ir netgi jų savybes, dar prieš juo atrandant. Sunku patikėti, kad tokio masto atradimas nebuvo pagerbtas svarbiausiu mokslo apdovanojimu, bet būtent tai nutiko per pirmąją Nobelių paskelbimo ceremoniją 1901-aisiais. Tuomet chemijos premija atiteko Jacobui H. van Hoffui, už jo revoliucionierišką darbą fizikinės chemijos srityje. Palyginus su Hoffo darbu, atskleidusiu, kaip elementai veikia tarpusavyje ir juda, 1869-aisiais Dmitrijaus Mendelejevo sudaryta periodinė lentelė greičiausiai atrodė pernelyg senamadiška.
Tiesa, Mendelejevas vis dar turėjo vilties – jis buvo nominuotas Nobeliui 1905-aisiais ir 1906-aisiais, bet abu kartus pralaimėjo, mat komiteto nariai manė, kad jo darbas yra per senas ir pernelyg gerai žinomas. Atrodo, kad periodinė lentelė tapo savo pačios sėkmės auka. Vietoje to 1906-ųjų premija atiteko Henri Moissonui, už elemento fluoro atradimą – tiksliai ten, kur, pasak periodinės lentelės, jis ir turėjo būti. Na, o kitais metais Mendelejevas mirė, o kartu su juo – ir jo lentelės šansai gauti Nobelį. Vietoje to ji tapo pačiu populiariausiu laboratorijų sienų papuošimu.

Elektros lemputė
Kuklusis Tomo Edisono išradimas – užpatentuotas Josepho Swano Jungtinėje Karalystėje, tačiau praktiškai pritaikytas būtent Edisono – sukūrė modernią ekonomiką (ir miego trūkumą) bei milžinišką elektros paklausą, kuri taip smarkiai pakeitė mūsų gyvenimą. Edisonas mirė 1931-aisiais, taip ir nesulaukęs Nobelio komiteto pripažinimo. Mes esame tikri, kad dinamito „tėvas“ Alfredas Nobelis būtų norėjęs, kad toks praktiškas išradimas, kaip elektros lemputė, sulauktų pačios didžiausios garbės.

Kvarkas
Murray Gell-Mannas laimėjo Nobelio fizikos premiją 1969-aisiais, „už savo indėlį ir atradimus, susijusius su elementariųjų dalelių ir jų sąveikos klasifikavimu“. Tačiau jis negavo jokios premijos už idėją, dėl kurios yra žinomas labiausiai – kvarko. Šios pačios mažiausios materijos dalelės susijungia į vieną, kad suformuotų protonus, neutronus, ir kitas daleles. Šis atradimas (padarytas vien tik su popieriumi ir pieštuku, arba galingiausiais fizikos teoretiko įrankiais) leido geriau suprasti mus supantį pasaulį. Tiesa, Nobelio komiteto pasirinktas įvardijimas yra pakankamai miglotas, kad jį būtų galima pavadinti apdovanojimu už viso gyvenimo pasiekimus, nors Gell-Mannui tuo metu tebuvo 40 m. Žinoma, tuo metu kvarkų egzistavimo įrodymai vis dar buvo labai neaiškus ir prieštaringai vertinami, tačiau dabar kai kurie fizikai teigia, jog jis nusipelnė antrojo Nobelio. Jį taip pat turėtų dalintis George‘as Zweigas, nepriklausomai iškėlęs tą pačią hipotezę, ir Jamesas Bjorkenas, atlikęs eksperimentus, kurie leido įrodyti kvarkų egzistenciją.

Moderniosios evoliucijos sintezė

Kai 1901-aisiais buvo išdalintos pirmosios Nobelio premijos, evoliucinė biologija vis dar buvo labai jaunas mokslas. Tų laikų biologai mažai ką žinojo apie tai, kaip gyvybė keičiasi bėgant laikui. Kai kurie netgi abejojo natūralia atranka ir kitomis fundamentaliomis koncepcijomis, išdėstytomis Darvino evoliucijos teorijoje. Tačiau 1930-1960 m. grupė mokslininkų – genetikų, gamtininkų, paleontologų – ėmė geriau suprasti, kaip atsiranda, plinta ir veikia mutacijos. Šis naujas požiūris į gyvybę tapo žinomas kaip modernioji sintezė. Tų mokslininkų darbas atvėrė kelią į nepaprastus šiandienos pasiekimus ir žinias gyvybės biologijoje.
Gyvybės medis
Tuo laiku, kai mokslininkai dar klasifikavo mikrobus pagal jų formas, Carlas Woese padarė priešingai – išrado būdą išsiaiškinti jų tarpusavio ryšius lyginant jų genus. Jo metodas leido nustatyti anksčiau nežinomos gyvybės karalystės, mikroskopinės Archaea, egzistenciją. Mokslininkai taip pat pasinaudojo jo technikomis, kad sukataloguotų mūsų organizme gyvenančių mikrobų įvairovę bei nustatytų jų daromą įtaką mūsų sveikatai bei išsiaiškintų evoliucinius ryšius tiek tarp didelių, tiek tarp mažų organizmų. Galime padėkoti Woese, kurio dėka biologinis gyvybės medis įgavo trečią didžiulį kamieną, daugiau tvirtų šakų ir naujų šakelių. Pats Woese mirė 2012-aisiais, ir, kaip mes žinome, Nobelis negali būti įteikiamas po mirties. Tikrai absurdiška, jog žmogus, praskleidęs gyvybę dengusį šydą, galėjo būti apribotas tokio nereikšmingo dalyko, kaip mirtis.

Dinozaurų renesansas
1969-aisiais Jeilio universiteto paleontologas Johnas Ostromas suteikė vardą vienai svarbiausių kada nors rastų rūšių. Jis pavadino savo rastą gyvūną – 110 mln. senumo dinozaurą - Deinonychus, arba „baisiąja letena“. Tas driežas buvo žmogaus dydžio plėšrūnas su pjautuvo aštrumo nagais ir ilgomis pėdomis. Kur kas svarbiau tai, kas Ostromas žinojo, jog Deinonychus smarkiai skiriasi nuo paplitusio dinozaurų, kaip lėtų, kvailų ir pelkėse gyvenusių pabaisų, įvaizdžio. Mokslininkas tvirtino, kad jo atrasta rūšis buvo gyvybingi ir galimai socialūs medžiotojai, gyvenę labai aktyvų gyvenimo būdą. Šis atradimas leido prasidėti „dinozaurų renesansui“, kuris dar ir šiandien neša mokslinius vaisius. Deja, Nobelio premija neskiriama nei paleontologijai, nei kuriai kitai gamtos istorijos šakai, ir Deinonychus pelnyto pripažinimo taip ir nesulaukė.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu