1989 m. Tiananmenio aikštės protestai, arba Tiananmenio aikštės žudynės, oficialiai Kinijos Liaudies Respublikos (KLR) vadinami Birželio ketvirtosios incidentu (siekiant išvengti sumaišymo su dviem prieš tai vykusiais protestais šioje aikštėje), buvo 1989 m. balandžio 14 d. prasidėjusios masinės demonstracijos, vykusios daugiausiai centrinėje Pekino aikštėje ir šalia jos. Protestus daugiausia rėmė studentai ir intelektualai.
Protestai vyko 1989 m., kai dauguma komunistinių režimų buvo ant žlugimo ribos ar jau žlugę. Demonstracijas įkvėpė buvusio KKP generalinio sekretoriaus generolo Hu Jaobango, pasisakiusio už sparčias reformas ir beveik atvirai reiškusio panieką „maoistų ekscesui“ ir dėl to 1987 m. nušalinto nuo posto, mirtis. Jo nušalinimą nuo valdžios iš dalies lėmė ir 1986-87 m. kilę prodemokratiniai studentų protestai.
Hu laidotuvių išvakarėse Tiananmenio aikštėje susirinko 100 000 žmonių. Tarp protestuotojų buvo ir santvarka nusivylusių pačių Kinijos Komunistų partijos (KPP) narių bei laisvos rinkos reformatorių, kurie pasisakė prieš vyriausybės autoritarizmą ir reikalavo ekonominių pokyčių bei demokratinių reformų.
Demonstracijos prasidėjo Tiananmenio aikštėje, tačiau netrukus išplito į gretimas Pekino gatves, o plataus masto mitingų būta ir kituose Kinijos miestuose, pvz., Šanchajuje, kur jie praėjo palyginti taikiai. Judėjimas tęsėsi septynias savaites po Hu mirties. Nors net apytikris mirčių skaičius nežinomas, tačiau manoma, kad galėjo žūti 2 000 ar daugiau žmonių.
Po sukilimų numalšinimo buvo masiškai suiminėjami protestuotojai ir jų palaikytojai, išvaikyti mažesni mitingai kituose Kinijos miestuose, šalyje uždrausta užsienio spauda ir griežtai kontroliuojamas vykusių įvykių pateikimas spaudoje. Partijos nariai, viešai pareiškę palaikymą protestuotojus, buvo šalinami, o kai kuriems aukšto rango KKP nariams, įskaitant patį tuometinį KKP generalinį sekretorių Džao Zijangą, buvo skirtas namų areštas.
Tarptautinė reakcija
Tiananmenio protestai buvo pirmieji tokio tipo įvykiai, parodyti Vakaruose. Dauguma valstybių pasmerkė veiksmus, kurių Kinijos vyriausybė ėmėsi prieš protestuotojus. Pažymėtina, kad daug Azijos šalių išliko tylios protestų metu - Indijos vyriausybė į žudynes atsakė liepdama valstybinei televizijai kuo mažiau informuoti apie įvykius Pekine, kad nepaaštrintų santykių su Kinija. Šiaurės Korėja, Kuba, Čekoslovakija ir Rytų Vokietija buvo tarp vos keleto valstybių, kurios palaikė Kinijos veiksmus ir pasmerkė protestus. Užjūrio Kinijos studentai buvo surengę demonstracijas daugelyje Europos, Amerikos, Artimųjų Rytų ir Azijos valstybių.
Jungtinės Tautos: Generalinis sekretorius Javieras Perezas de Cuellaras išreiškė susirūpinimą pridėdamas, kad JT chartija draudžia valstybėms kištis į kitos valstybės narės vidaus reikalus (ypatingai turinčias veto teisę ir vietą Saugumo Taryboje).
Europos ekonominė bendrija: EEB pasmerkė vyriausybės atsaką ir nutraukė paskolas bei planavo teikti rezoliuciją dėl žmogaus teisių pažeidimų. Europos Sąjunga yra išlaikiusi ginklų tiekimo Kinijai embargą iki šios dienos.
Japonija: Japonijos vyriausybė atsaką pavadino „netoleruotinu“ ir įšaldė paskolas Kinijai. Japonija taip pat buvo pirmoji G7 narė, atkūrusi pilnus santykius su Kinija vos po kelių mėnesių.
Mianmaras: Mianmaro chunta palaikė Kinijos vyriausybės veiksmus, tuo tarpu opozicijos lyderė Aung San Suu Kyi juos pasmerkė, sakydama: „Mes tai smerkiame. Tai jau nutiko Birmoje. Mes norime, kad pasaulis remtų Birmą, todėl stojame Kinijos studentų pusėn.“
Rytų Vokietija: VDR vyriausybė palaikė kariuomenės veiksmus. Liaudies Rūmai pasirašė rezoliuciją, kurioje VDR pareiškė paramą malšinant „kontrrevoliucines riaušes“. VDR politikai Hansas Modrow, Günteris Schabowski ir Egonas Krenzas nuvyko į Kiniją, kad įrodytų savo išskirtinį palaikymą.
Sovietų Sąjunga: Generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas viešai vyriausybės veiksmų nekritikavo, bet reikalavo imtis reformų. Tuo metu po neseniai vykusio viršūnių susitikimo Pekine buvo nuspręsta gerinti santykius tarp TSRS ir KLR, tačiau įvykiai pakurstė diskusijas apie žmogaus teises ir TSRS užsienio politiką. Tuo tarpu naujai atsiradusios opozicinės grupės smerkė KLR vyriausybės atsaką. Praėjus dešimčiai dienų po incidento vyriausybė išreiškė apgailestavimą, reikalaudama politinio dialogo tarp protestuotojų ir vyriausybės. Prie TSRS ambasados Pekine vyko viešos demonstracijos.
