Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

3 katalikiškos dvasinės praktikos „nereligingiems“

01/06/2017 Aidas
religion-1

Pastaruoju metu vis daugėja žmonių, save laikančių „dvasingais, bet nereligingais“. Į šią grupę patenka patys įvairiausi žmonės: pradedant savo tikrųjų pažiūrų nenorinčiais pripažinti agnostikais, baigiant tais, kurie periodiškai išpažįsta tikėjimą, tačiau nenori būti su juo per daug tapatinami. Aš taip pat visada maniau, kad taip save dažniausiai apibrėžia žmonės, kurių gyvenime dvasinių praktikų nėra daug, tačiau kurie nuoširdžiai nori būti dvasingesni – kaip tik todėl save taip apibūdina. Ši frazė drauge reiškia atitolimą nuo Dievo (per atsitraukimą nuo dvasinių praktikų) ir nuoširdų troškimą būti santykyje su juo.

Neseniai perskaičiau įdomų religijos sociologės Nancy Ammerman prieš kelis metus atliktą tyrimą, kuris tai patvirtino. Tyrimo metu ji išsiaiškino, kad „dvasingi“ žmonės labai priklauso nuo religinių tradicijų ir praktikų. Žmonės, kurie buvo „patys aktyviausi organizuotos religijos veikloje, taip pat buvo labiausiai pasišventę dvasinėms praktikoms ir dvasinei pasaulėžiūrai“. Tyrimas padėjo atrasti, kad „žmonės, tvirčiausiai jaučiantys šventą būtį, yra tie, kurie dalyvauja religinėje veikloje, įgalinančioje bendravimą ir santykį su dieviškumu“.

Kitais žodžiais tariant, atrodytų, jog „dvasingumas“ tame „dvasingas, bet nereligingas“ iš tiesų yra labai priklausomas nuo dalyvavimo religinėje tradicijoje.

Mūsų individualizmu ir reliatyvizmu pagrįsta kultūra natūraliai veda prie gnostinio troškimo atskirti religines praktikas (kūną), kurios asocijuojasi su dogma ir taisyklėmis, nuo dvasingumo (sielos), kuris asocijuojasi su santykiu su Dievu. Tačiau mūsų žmogiškoji realybė mums to neleidžia. Mes esame kūnas ir siela. Jei savo kūno neįtraukiame į dvasinį gyvenimą, nukenčia mūsų sielos.

Tai labai primena bet kokius kitus žmogiškuosius įpročius. Jei norime būti sveiki, mums nepakanka norėti būti sveikais ar įtikėti, kad esame sveiki. Sveikata apima mūsų kūnus ir sielas, kurie yra neatsiejamai susiję. Kodėl tuomet mes manome, kad dvasingumas yra kažkuo kitoks?

„Dvasingas, bet nereligingas“ žmogus yra tas pats, kaip emociškai labai brandus žmogus, kuris neturi darbo ir didžiąją dienos dalį leidžia ant sofos žiūrėdamas „Netflix“ ir valgydamas šlamštą. Tokių žmonių yra nedaug, nes proto ir kūno sveikata yra tarpusavy susijusios, kaip neatskiriamas yra ir dvasingumas nuo religijos.

Be to, religinės tradicijos turi sukauptą tūkstantmečių patirtį dvasinio augimo srityje. Jei žmogui santykis su Dievu yra iš tiesų svarbus, šią išmintį atmesti yra tiesiog nelogiška.

Esu tikra, kad yra daugybė „dvasingų, bet nereligingų“ žmonių, kurie trokšta daugiau „dvasingumo“ savo gyvenime, tačiau nežino, kaip jo pasiekti. Atsakymas yra paprastas – religija.

Štai trys paprastos katalikiškos praktikos, padėsiančios ugdyti jūsų dvasiškumą.

Praktikuokite kasdieninę refleksiją (meditacija).
Tai dvasingumo keliu einantys žmonės praktikuoja jau ilgus šimtmečius. Paprastai šią praktiką sudaro penki žingsniai, per kuriuos mes pastatome save Dievo akivaizdoje ir peržvelgiame savo dieną. Ši malda nėra skirta savigraužai ar smerkimui, bet savo dienos įvertinimui, dėkingumui ir prašymui Dievo pagalbos tapti geresniais. Ši malda padeda ugdyti dorovingumą ir dėkingumą. Tam, kad ji būtų efektyvi, ją praktikuoti reikia kasdien.

Išeikite Rožinio pasivaikščiojimo. Daugelis „dvasingų, bet nereligingų“ žmonių Dievą atranda gamtoje ir tai yra visiškai suprantama. Puikus būdas sujungti religinę praktiką su gamta yra į pasivaikščiojimą ar žygį gamtoje įtraukti ne tik dėkingumo jausmą, bet ir meditatyvią maldą. Rožinis yra puiki svarbiausių Šventoji Rašto įvykių apžvalga, o aš ir pati pastebėjau, jog vaikščiojant man labiausiai patinka kalbėti šią svarbią maldą.

Eucharistinė adoracija. Nueikite į vietinę Adoracijos koplyčią (ar į bažnyčią ne mišių metu). Gal jūs netikite Eucharistija. Gal net nežinote, kas tai yra, išskyrus miglotą Pirmosios Komunijos prisiminimą. Tačiau išbandykite tai. Tai puikus būdas struktūruoti savo maldą. Pasiryžkite kartą per savaitę paskirti tam valandą. Nesijaudinkite, ką jums reikia daryti ar galvoti, tiesiog sėdėkite tyloje ir leiskite Dievui jus paliesti.

Na, ir žinoma, būdama vienuole, aš tikiuosi, kad jei esate katalikas, kuris seniai nebuvo mišiose, tai apsvarstysite galimybę Mišiose prisijungti prie katalikų bendruomenės. Tačiau jei kol kas dėl to abejojate, tai išbandykite mano išvardintas tris dvasines praktikas, kurios galbūt jums nebus tokios gąsdinančios kaip dalyvavimas sekmadienio mišiose.

Sesuo Theresa Aletheia Noble

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu