Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Angelo sparnas

09/26/2014 Aidas
voratinklis-915

Angelo sparnas

„Laikas yra tarsi veržli upė, nešanti visus įvykius; vos tik kas pasirodė, tuoj nunešamas; į jo vietą atplaukia kitas, bet ir tą tuoj nuneš srovė,“ - Markas Aurelijus

„Mergina, vilkinti baltu chalatu, rankose supo nuostabaus veiduko naujagimę. Smaragdu spindinčios akutės ir jas rėminančios smulkios raudonos garbanėlės pavergė visų vaikų namuose dirbančių moterų širdis. Milda gi buvo pasirengusi šią mielą būtybę visą gyvenimą glausti prie savo širdies. Ši mažylė pakerėjo ją savo ramybe. Rodos, atėjo į šį pasaulį be išlygų priimti viską, kas jai skirta: net pačiomis nepatogiausiomis akimirkomis pasigirsdavo tik tylus, tarsi katytės, murkimas.

Dauguma vaikų namuose dirbančių moterų kaskart, pasitikdamos naują gyventoją, išgyvendavo skausmingą praradimo jausmą. Rodos, tų vaikučių netektys tiesiogiai su jomis ir nebuvo susijusios, tačiau jos žinojo, kad vienaip ar kitaip tai palies mažųjų gyvenimus, vadinasi, ir jų pačių. Juk kiekviena iš tokių darbuotojų buvo čia, kad įaustų į našlaičių juodai pilką gyvenimo kilimą kiek galima daugiau šviesių spalvų.

Milda buvo viena iš būtent tokių auklyčių. Ji visus, patekusius į šiuos šviesius, tačiau „valdiškus“ namus, pasitikdavo su ypatingu švelnumu. Mergina užaugo gausioje šeimoje, kur vaikai lepinami nebuvo, tačiau jautėsi mylimi. Tad įstojus mokintis, sukauptą meilę savo šeimoje dalino vakarais mažyliams, kurių ateitis buvo miglota ir kurie dažniausiai neturėjo net praeities.

Raudonplaukė buvo ypatinga. Jos mama, Katerina, lyg nujausdama ateitį, suruošė savo vieninteliam vaikui kraitelę su ne per ilgiausia istorija... pavaizduota viename, tačiau didžiuliame paveiksle... angelas, apipiltas saulės spinduliais, į kurį tiesiasi rankos... Milda įsivaizdavo, jog tai Elzytės mamos rankos, kurios nebeapkabins savo dukrytės, tačiau visada ją globos ir saugos iš aukštai. Rankos, kurios visada primins mamą, nepaprastai mylėjusią savo dar negimusį kūdikį ir dėl jo gyvenimo paaukojusią savo gyvybę. Antroje paveikslo pusėje buvo nupieštas genealoginis medis, aplipęs didesniais ir mažesniais vardiniais žiedlapiais. Tiesa, beveik visi buvo pavaizduoti nuvytę, išskyrus du: didelis, tarsi ką tik prasiskleidęs ryškiai raudonas su juodais pakraštėliais žiedlapis slėpė kūrėjos rankos virpesį, gal net liūdesį: „mylimas Marius“; mažutis rožinis žiedlapis, tarsi skleidžiantis rausvą šviesą, skelbė, jog tai „gražuolė Elzė“. Mildą ši istorija įtikino, jog „išeinant į kitą krantą“, žmogus žino, kad tai įvyks... ir jaučia žymiai stipriau nei ateitį turintis. Katerina jautė, jog gims dukra...?

Marius, išsiskyręs su Katerina, jautėsi lyg išduotas. Jausmai draskė sielą: tai tūžo ant savęs, jog paleido mylimą moterį, tai pyko ant Katerinos senelės už pastarosios ligą, tai ant pačios Katerinos... Kartais protas, „užėjęs į svečius“, šnibždėdavo, jog tai reali gyvenimiška situacija ir viskas įvyko taip, kaip turėjo įvykti: senelė susirgo ne savo noru, Kateriną jis pats mylėjo už tai, jog ji atsakinga ir rūpestinga... ir Katerina neturėjo kito pasirinkimo... kaip ir jis neturi dabar, juk tarnyba – šventas reikalas. Tačiau Mariaus viduje susikaupęs skausmas stūmė jį rizikuoti...

Minų paieška ir jų nukenksminimas Mariui buvo jau įprasta užduotis. Ir šį kartą jis labai atsakingai ir stropiai jai ruošėsi. Džiūgavo, kad rimta veikla, įtampa ir nuovargis bent šiek tiek apmalšins jo sielos kančias. Pati paskutinė... sprogo. Laivo gydytojas, suteikęs pirmąją pagalbą, nieko nežadėjo, tad kiekvienas laivo įgulos narys nusipiešė įsivaizduojamą pabaigą savaip. Kai laivas pasiekė artimiausią uostą, Marius buvo dar gyvas... Paliktas ligoninėje.

Kiekvienas uostas laivo įgulos nariams suteikdavo viltį – per atstumą apsikabinti su artimaisiais, išgyventi kartu džiaugsmus, rūpesčius, kartais skausmą. Tada paštas buvo vienintelė susisiekimo su savais priemonė, tad nutoldami nuo kranto jūreiviai visada skaitydavo atsiųstus jiems laiškus.

Mariui atkeliavo visas pluoštas laiškų. Adresatų daug, tačiau vieno, kurio vardą gerai pažinojo visi įgulos nariai, buvo dauguma. Visi laive vengė temos apie Marių, tad ir apie Kateriną taip pat. Katerinos laiškai ilgai gulėjo neatplėšti. Nei vienas iš jos buvusių kolegų nerado jėgų pranešti Katerinai apie įvykusią nelaimę, tačiau kažkuris iš jų išdrįso užsiminti apie tokią būtinybę Mariaus pulko vadui.

Trumpas informacinio laiško turinys, taip giliai sukrėtęs Kateriną, skelbė faktą: „Tarybinės Armijos jūreivis Marius vykdė užduotį, kurios metu sprogo bomba“.

Su meile, Vida Meilė

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu