Amerikietiškuose darželiuose vaikai valgo picas ir dešrainius, o miega – su batais arba šlepetėmis, LRT RADIJUI sako JAV gyvenanti lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos skyriaus pirmininkė Austėja Sruoga.
- Sruoga svetur gyvena nuo 2003-ųjų, o šventes lietuviams organizuoja jau 14 metų. Be to, ji įkūrusi vaikų darželį išeivių atžaloms.
– Man yra tekę girdėti, kad Čikagoje gyvenantys lietuviai išlepinti nuo renginių gausos. Ar sutiktumėte su tuo?
– Taip, sutikčiau. Būtent Čikaga yra ta vieta, kurioje gyvena daugiausia lietuvių. Žinoma, tai diktuoja tam tikras sąlygas. Kai nemažai publikos, yra ir pasiūla, o kuo didesnė pasiūla, tuo geresnė renginių kokybė.
– Ar lengva iš Lietuvos prisikviesti atlikėjus ir aktorius?
– Kol kas lengva. Tam tikrais atvejais jie turi savų sąlygų, stengiamės jas įvykdyti. Nemažai svečių, dėl ko mes esame jiems dėkingi, atvažiuoja dėl patriotizmo. Daugiausia per kultūrinius renginius (spektaklius, koncertus, miuziklus, šokių šventes) lietuvybė ir klesti.
– Kaip atsirenkate, ką kviesti?
– Aš renginius organizuoju 14 metų. Mes pažįstame savo publiką. Žinoma, sunkiau pasiūlyti kažką jaunimui, nes jie Čikagoje turi didelę pasaulinio garso atlikėjų pasiūlą. Jaunuoliai ne taip gerai pažįsta dabartinius lietuvių jaunimo atlikėjus. Vyresnės kartos žmonėms patinka tie dainininkai, kurie ir prieš daug metų buvo populiarūs.
– Kartais Lietuvoje sunku į renginius suburti žmones. Ar čia pasitaiko tokių atvejų, jog reikia raginti, kad ateitų?
– Taip, reikia. Tačiau tai yra dėl didelės pasiūlos, ne dėl atlikėjų. Tiesiog vyksta per daug renginių ir žmonės nespėja visur lankytis. Jie turi didelę pasiūlą ir amerikietiškų renginių, kitų projektų ar etninių švenčių. Pasirinkimas labai didelis, reikia gerai apgalvoti, ką atvežti.
– Ar bilietai į tuos pačius renginius brangesni nei Lietuvoje?
– Nemanau. Tam tikrais atvejais Lietuvoje bilietai brangesni nei čia. Bilietų kaina prasideda nuo 15 iki 45 dolerių, kartais turime šiek tiek brangesnius, po 65–75 dolerius imtinai. Vidutiniškai bilietai kainuoja 35–45 dolerius.
– Kodėl jums svarbu atvežti lietuviškus spektaklius ir atlikėjus į Čikagą? Tai varginantis darbas, visada atsiranda nepatenkintų.
– Niekada šio darbo nedaryčiau, jei neatneštų didelio malonumo. Turiu daug darbo, nemažai būna ir bemiegių naktų, bet žmonės, kurie atvažiuoja, – nepaprasti. Draugystės, kurios vėliau užsimezga, ir bendravimas su atvykstančiais žmonėmis man yra neįkainojamas turtas. Kai atvažiavau į Čikagą, man trūko tokios terpės.
– Kiek žinau, Čikagoje turite ir privatų vaikų darželį?
– Tai darželis, į kurį eina 40 lietuvaičių vaikų. Jo išskirtinumas tai, kad nesame orientuoti į bendrą publiką, tik į lietuvių vaikučius. Turime lietuviškas pamokėles, laviname ir auginame vaikus iki pradinių klasių, o vėliau lietuvybės jie eina semtis į mokyklą.
– Kaip suprantu, yra poreikis vaikus leisti į lietuvišką aplinką?
– Iš tikrųjų tėvai bando išlaikyti lietuvių kalbą, nes vaikai labai greitai išmoksta svetimos. Aš tėvams sakau, kad papildoma kalba vaikui ne tik padės gyvenime, bet net vaiko smegenys vystysis kitaip. Čikagoje lietuviškų darželių yra 6–7. Tai rodo tėvų norą, kad vaikai kalbėtų lietuviškai, susikalbėtų su giminėmis. Jei iki penkerių metų padedi stiprius pamatus, kalba išlieka.
– Kai palyginate darželius čia ir Lietuvoje, ar matote skirtumų?
– Taip. Tarkime, Amerikos darželyje vaikai turi miegoti su batais arba šliurėmis tam, kad jei įvyktų gaisras, jie galėtų pabėgti. Tai Lietuvoje skambėtų keistai. Yra ir kitokių smulkmenų.
– Lietuvoje labai daug diskutuojama apie vaikų maitinimą darželiuose. Čia į viską žiūrima paprasčiau?
– Čikagoje žiūrima labai paprastai – maitinimas darželiuose mums iš pradžių kėlė siaubą, dabar su tuo apsiprantame. Mūsų darželis daugiau namų tipo, čia maistas kaip Lietuvoje. Tačiau amerikietiškame darželyje jie nepjausto vaisių, užtat netrūksta picų, dešrainių.
– Ką norėtumėte iš Amerikos perkelti į Lietuvą?
– Sunku pasakyti. Visos šalys turi savų pliusų ir minusų. Lietuva – jauna valstybė. Žmonėms palinkėčiau būti atsakingiems už savo darbus. Nesvarbu, kokios jų pareigos, visuomenė turi nešti atsakomybę toje vietoje, kurioje yra.
Rūta Kupetytė, LRT radijo laida „Ryto garsai“
