Reikės kažko imtis dėl mūsų buitinių atliekų. Dar nežinia ko, tačiau reikalai keičiasi ne į gerąją pusę.
Vyresnės kartos atstovai dar pamena, kad kažkada šis klausimas buvo labai paprastas ir visai nekomplikuotas. Žmonės tiesiog sugrūsdavo vištienos kaulus, popierinius maišelius, sulūžusius žaislus ir supuvusius vaisius į plieninę šiukšlinę ir palikdavo ją palei gatvę. Tuomet atvažiuodavo raumeningo vyruko vairuojamas sunkvežimis ir visas tas atliekas surinkdavo.
Po kiek laiko jau imta kalbėti, kad visos tos šiukšlės kelia pavojų mūsų planetai. Paukščiai, žuvys ir miškų gyvūnija žūva dėl upeliuose, vėliau upėse ir galiausiai vandenynuose plaukiojančio plastikinių maišelių, alaus skardines laikančių plastikinių žiedų ir cigarečių filtrų.
Eiliniai gyventojai ėmė diskutuoti apie būtinybę perdirbti atliekas, tačiau dauguma šioje diskusijoje dalyvaujančių amerikiečių nenutuokė apie ką kalba. Buvo žmonių, aistringai trokštančių išgelbėti planetą, tačiau dar daugiau buvo norinčių vienkartinių plastikinių šiaudelių ir lengvai atsidarančių skardinių.
Visos atliekos buvo gabenamos į sąvartynus. Smarkiai trūko perdirbimo fabrikų, kurie nors kiek palengvintų situaciją. Iš perdirbtų atliekų nebuvo gaminama nieko naudingo (išskyrus iš padangų perdirbtus hipių mėgstamus sandalus guminiais padais), o dauguma amerikiečių pratinosi prie idėjos, kad šiukšles galima grūsti į milžiniškus specialiai tam tikslui pagamintus polietileninius maišus. Mums tai patiko.
Reikalai radikaliai keistis ėmė 9 dešimtmetyje, tuo metu, kai ėmė trūkti vietos sąvartynams. Kasdien Niujorke į baržas buvo pakraunama tūkstančiai tonų atliekų ir išplukdoma iš valstijos. 1987-aisiais Šiaurės Karolina, prieš priimdama baržą, paprašė Niujorko patvirtinimo, kad šiukšlėse nėra užterštų cheminių atliekų. Niujorko miesto pareigūnai to padaryti negalėjo.
Barža plaukė į Floridą, į Luizianą, į vieną valstiją po kitos, mat visos atsisakė ją priimti. Baržos kelionė atkreipė nacionalinės žiniasklaidos dėmesį. O šiukšlių klausimas tapo svarbus kaip niekada iki tol.
Buvo pastatytos specialios krosnys šiukšlėms deginti. Tačiau jos tik teršė orą, taip ir nesugebėdamos sudeginti pakankamai šiukšlių.
Atliekų tvarkymo kompanijos pastatė įspūdingas rūšiavimo įmones, tačiau šios nebuvo pakankamai produktyvios ir efektyvios. Tuo meru pradėtos vykdyti atliekų rūšiavimo programos gyventojams.
Visi patriotiški amerikiečiai buvo mokomi, kad tai yra mūsų, kaip pasaulio piliečių, pareiga rūšiuoti šiukšles ir atskirti kartoninį pieno pakelį nuo panaudotų sauskelnių. Senąsias plienines šiukšlines palei gatvę pakeitė skirtingų spalvų plastikiniai konteineriai, kuriuose buvo atskiriamos perdirbimui skirtos atliekos nuo tų, kurios keliaus į sąvartynus.
Statybų kompanijos ėmėsi metodų, leidžiančių keliuose ir pastatuose dar kartą panaudoti medžiagas, kurios iki šiol keliaudavo į sąvartynus. Buvo sukurtos ištisos kompanijos, gaminančios naudingus dalykus iš mums nebereikalingų stiklinių butelių ir skardinių. Mes ėmėme pirkti tai, ką iki šiol mesdavome į atliekas.
Problema išspręsta. Pasaulis išgelbėtas!
Vis dėlto ne. Paaiškėjo, kad didžioji dalis mūsų šiukšlių keliavo į Kiniją. Nuo 1990-ųjų pradžios Kinija ėmė supirkinėti didžiosios dalies pasaulio atliekas ir versti jas į pelną.
Visi, kas praėjusią savaitę dalyvavo Orland Parko miestelio tarybos susirinkime, sužinojo, kad šis tas pasikeitė. Didžiausia Šiaurės Amerikos atliekų tvarkymo kompanija „Waste Management“ iš esmės keičia rūšiavimo taisykles.
Skambutis „Waste Management“ atskleidė, kad taip yra todėl, kad Kinija nori švaresnių atliekų. Sausio mėnesį ji pranešė, kad nuo šiol priims atliekas, kuriose tarša nesiekia 0.5 procento (maždaug svaro) tonai atliekų. Tai reiškia, kad daugiau jokių kartoninių picos dėžučių su viduje prikepusiu sūriu. „Waste Management“ reikalaus, kad mūsų atliekos būtų daug švaresnės.
O iki 2020 metų Kinija planuoja apskritai uždrausti visų kietųjų atliekų importą. Jai atliekų paprasčiausiai nebereikia, nes ji yra tapusi pramonės milžine.
Šiuo metu manoma, kad dalį rinkos perims Vietnamas ir Indija. Tačiau Kinija už mūsų atliekas mokėjo dosniai, tad tikėtina, kad nuo šiol atliekų tvarkymo kompanijoms rūšiavimas nebeneš tokio pelno kaip anksčiau.
Ar tai reiškia, kad mums teks grįžti prie amžinai plaukiojančių baržų?
Kai pagalvoji, turime daug nenaudojamos erdvės kosmose...
