Spalio 28 d. mirė prozininkas, dramaturgas, eseistas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, „archaiškas ir modernus menininkas“ Romualdas Granauskas.
Rašytojas gimė 1939 m. balandžio 18 d. Mažeikiuose. Dirbo statybininku, šaltkalviu, Skuodo laikraščio „Mūsų žodis” ir žurnalo „Nemunas” redakcijose, radijo korespondentu, kurį laiką mokytojavo Mosėdžio vidurinėje mokykloje. Nuo 1972 m. atsidėjo kūrybiniam darbui. Pirmuosius apsakymus pradėjo spausdinti 1954 m. Nuo 1995 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Romualdas Granauskas išleido daugiau negu dvidešimt prozos knygų. Žinomiausi kūriniai – apsakymas „Duonos valgytojai“ (1975), apysakos „Jaučio aukojimas“ (1975) „Gyvenimas po klevu“ (1988), romanai „Duburys“ (2003), „Kenotafas“ (2005), Rūkas virš slėnių“ (2007), „Trys vienatvės“ (2011). Kūrėjas yra parašęs ir pjesių – „Rožės pražydėjimas tamsoj“ (1978), taip pat kino scenarijų – „Vasara baigiasi rudenį“ (1982), „Neapykantos pamokos“ (1983).

Rašytojas apdovanotas gausybe premijų. Tarp jų – J. Paukštelio premija (1987 m., už apysaką „Gyvenimas po klevu“); A. Vaičiulaičio literatūrinė premija (1995 m., už novelę „Su peteliške ant lūpų“); LR Vyriausybės premija (1999 m.); Nacionalinė kultūros ir meno premija (2000 m.); G. Petkevičaitės-Bitės literatūrinė premija (2004 m., už romaną „Duburys“); L. Dovydėno literatūrinė premija (2008 m., už romaną „Rūkas virš slėnių“). 2009 m. pagal rašytojo romaną „Duburys“ režisierius Gytis Lukšas sukūrė to paties pavadinimo filmą.
Pastaraisiais metais rašytojas aktyviai dirbo, kasmet pasirodydavo po naują jo knygą, kuri visuomenėje sulaukė didelio susidomėjimo – novelių romanas „Trys vienatvės“ (2012), apsakymų knyga „Išvarytieji“ (2013), novelių apysaka „Šventųjų gyvenimai“ (2013), apsakymas ir esė knygoje „Trečias gyvenimas“ (2014).
2013 metais rašytojo knygą „Šventųjų gyvenimai“ Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas išrinko kūrybiškiausia metų knyga. Šiais metais jo autobiografinė knyga „Trečias gyvenimas“ yra tarp pretendentų tapti „Metų knyga“ suaugusiųjų knygų kategorijoje.
Granausko kūryboje, neišskiriant nė publicistinių esė, regime atsiveriančią ypatingo jautrumo kūrėjo sielą, kuri jaučia, kaip laikas neša mus prie lemtingų ribų, apokalipsinių situacijų, kurių vis gausėja... Kūrėjo žodis toks ir turi būti – truputį aiškiaregiškas, išmintingas ir perspėjantis...“

Pateikiame 2013 metais LRT Klasikos laidoje „Ryto allegro“ skambėjusį interviu su Romualdu Granausku. Rašytoją kalbino Laima Ragėnienė.

- Pone Romualdai, kodėl Jūs negalite nerašyti? Bandžiau suskaičiuoti, kiek jau esate parašęs knygų, bet vis pamesdavau skaičių, nes supainiodavo pakartotiniai leidimai.
- Devyniolika, gal dvidešimt. Be pakartotinių leidimų. Kad aš pats nežinau. Niekada neatėjo į galvą suskaičiuoti. Kažkaip eina tos knygelės. O kodėl rašau? Tai kad aš nieko kito nemoku arba nebegaliu.

- Betgi turite daugybę specialybių.
- Senatvėje nieko nebegali. Kad ir mokėtum – jėgų nebeturi. Ar aš baldą dar padarysiu? Pavaikščioti nebegaliu. Anksčiau žvejoti išvažiuodavau, grybauti. Nebūdavo savaitės. Esu gamtos vaikas. Dabar tiek metų nematau nei kaip saulė teka, nei kaip debesys plaukia, nei kaip ežeras atrodo. Ką padarysi... Dabar daug laiko. Čia, matyt, Dievo dovana – atėmė kojas, sutrumpino takus, sėdėk ir rašyk. Nedaug beliko. Suskubti parašyti, kiek tau skirta. Tą aš ir darau. Tos knygelės ir eina viena po kitos.

- Kuo tiki ir ko bijo rašytojas Romualdas Granauskas?
- Dievą tiki, velnio bijo. Ko daugiau? Kaip ir kiekvienas senas žmogus. Ko čia dar bijo? Bijau senas sumeluoti. Jei jaunas nevogiau, senas meluoti nenoriu. Didžiulė gėda jaunam vogti, senam – meluoti. Stengiuosi taip ir nedaryti.

- Jūs pats esate kažkada viename interviu užsiminęs, kad rašote ranka, kad rašymas turi būti iškentėtas net ir fizine prasme. Ar iki šiol taip darote?
- Iki šiol. Ne tik todėl, kad man nepatogu, stuburą skauda abi rankas pakėlus klaviatūrą spaudinėti, bet ir dėl to, kad rašydamas jaučiu raidę, jaučiu garsą, jaučiu patį žodį, jo skonį, jo kvapą. Kažkada amžinatilsį Valdas Kukulas yra pasakojęs, kad jis, kraustydamas stalčius, ištraukė kelis savo seniai seniai rašytus eilėraščius. Perskaito ir iš to, kas ten parašyta, atskiria, ar rašė tą eilėraštį ranka, ar kompiuteriu. Kompiuteriu yra kaip ne jo. Neduok dieve, pradėti rašyti kompiuteriu. Detektyvus gal galima, kokius meilės romanus. Aš tokių nerašau, niekur neskubu, nes žinau, kad jau niekur nepavėluosiu. Laiko turiu, tai ir peckelioju, vedžioju tušinuku popierių ir jau niekada neprisiversiu rašyti kompiuteriu ar rašomąja mašinėle. Ta barška, tarška, tik nervus gadina, o kompiuteriu – jau ne man. Jau nebeišmoksiu.

- Jūsų knygų idėjos, herojai, gamta, apylinkės – visa tai ateina iš atminties?
- Žinoma, viskas ateina iš gyvenimo patyrimo. Juk negali aprašyti to, apie ką nesi nei girdėjęs, nei matęs, nei sapne sapnavęs. Čia ir gyvenimo patirtis, čia ir atmintis. Folkneris viename interviu sakė, kad rašytojas privalo būti labai pastabus, turėti gerą atmintį ir gerą užpakalį, kad galėtų ilgai išsėdėti užrašydamas tai, ką pastebėjo, ką matė ir ką suprato. Aš galiu atsiminti iš vaikystės, kaip, pavyzdžiui, pirmą kartą pamačiau šerkšną beržynėly, kaip tas šerkšnas, saulei tekant, spindėjo. Primerkiu akis ir dabar man puikiausiai to šerkšno kristaliukai spindi akyse. Ir daugybė visų kitų dalykų. Jeigu rašytojas nemato to, ką aprašinėja, jis nėra rašytojas. Jis paisto, galas žino ką.

- Detalės Jums labai svarbu?
- Detalės yra meno pagrindas. Detalėse slepiasi ir velnias, ir Dievas. Viskas nuo to prasideda, tuo ir baigsis.

- Jūs vartote savo knygas, tarkim, pirmąsias?
- Niekada.

- Kodėl?
- Koks kvailys ten rašė... Kas ten gali skaityti? Ne, ne, ne, ne. Tai rašaliojimai, ten neverta nė skaityti.

- O ką verta?
Gal pastarųjų metų, kai jau šiek tiek galvon suaugau, kai jau pradėjau kai ką suprasti apie gyvenimą, tos gyvenimo patirties daugiau su metais turi, žmogų geriau perpranti. O ten – tokie paistalėliai... Kokia ten literatūra...

- Dažnas literatas prasitaria, kad naujausia jo knyga ir yra pati brangiausia. Ar turite brangiausią knygą?
- Turiu. Visą laiką turėjau. Brangiausia knyga yra ta, kuri dar neparašyta. Tikiesi, kad ji bus pati geriausia, kad tai bus tavo gulbės giesmė. Kitaip kokio galo sėstum prie stalo ir vargtum? Tikiesi, kad bus pati geriausia, nes jeigu bus blogesnė už visas arba tokia pat, kokių jau esi prirašęs, tai ir popieriaus nesisėsiu gadint. Kažkada su Radvilavičiūte šnekėjome ir ji sutiko su manimi – pati didžiausia rašytojo baimė, jau išleidus pirmąją knygą, kad antroji nebūtų blogesnė už pirmą. Trečioji – už antrą. Ir taip be galo. Ta kartelė visada yra tau virš galvos, ir nežinai, peršoksi tu ją ar ne. Neduok dieve, plumpt ant užpakalio ir nukrisi neperšokęs.

- Ir čia sugrįžome prie klausimo apie tikėjimą ir baimes.
- Rašydamas nieko nejaučiu, jokių baimių. Jeigu jau pasiryžau, tai baimė nekabo kaip koks Damoklo kardas virš galvos – negalėtum rašyti. Bet tokia nuostata yra, žinai – gali būti ir taip. Gali būti ir taip, ir taip. Pavyks – nepavyks. Juk ne visos knygos pavyksta. Na ką – nukenti, ir aš esu prirašęs ir geresnių, ir blogesnių. Kaip juokdavosi vienas mano pažįstamas jau miręs dailininkas: aš jam sakau „ką veiki?“, jis – „sukūriau eilinį šedevrą“. Šedevrų nebūna eilinių. Tik toks ir skirtumas. Džiaukis per visą gyvenimą vieną gerą knygą parašęs, kurios ir pačiam nebūtų gėda. O gali parašyti tokią, kad bus ir gėda.
Maždaug žinai savo galimybes, kiek gali apžioti, kiek galėsi praryti, kiek užteks jėgų, kiek užteks gyvenimo patirties, kiek užteks išminties, ir nesiimi tokių temų, kurių neįkąsi. Paprastai autoriai turi savo temų ratą. Tai ir gerai, ir blogai. Jeigu aš pradėčiau aprašinėti kokio miesto gyvenimą, kurio negyvenu ir niekada negyvenau, turbūt manęs lauktų visiškas krachas. Gimiau kaime, kaimą pažįstu ir žinau, kad kaimo temoje didelių klaidų nepridarysiu. Neaprašinėsiu žmonių, su kuriais nesu susitikęs, kurių nepažįstu, nežinau, kaip jie gyvena, kaip kalba, kaip elgiasi. Paprasčiausiai rašydamas jų nematysiu vaizduotėje. Išsidirbinėsiu, kažką įsivaizduosiu, ko nėra arba ko nė būti negali, ir bus nesėkmė – niekur nedingsi. Imkis to, ką žinai, ką gali.

- Ką Jūs pats skaitote?
- Dabar labai mažai arba beveik nieko. Mano akys operuotos, taupau rašymui. Porą valandų per dieną. Dar paskaitau internete – aš ten galiu pasididinti šriftą ir pusantro, ir du kartus, kiek man reikia. Atsiuntė vienas pradedantis rašytojas, kuriam apie 80 metų, perskaityti savo knygą. Pavarčiau – neįkabinu: baisiai mažas šriftas, popierius blogas, ne baltas, atspausta blogai, turėsiu atsiprašyti žmogaus – negaliu įkabinti, nepaskaitau nieko. Antra vertus, labai mažai kokios naujos informacijos senai galvai ir bereikia.
Gerų knygų Lietuvoje beveik neišeina, kaip ir visur turbūt pilna šlamšto, vertimų, detektyvų, meilės romanų. Grafomanai pasiuto už savo pinigus leisti. Nejaugi skaitysi? Tiek nedaug beliko... Kimšti į galvą šlamštą? Per gyvenimą ir taip ten to šlamšto prisikišo – per ausis byra.

- O su kolegomis bent telefonu bendraujate?
- Kolegos po žeme, niekaip Zuokas neįveda į kapines telefono. Apučio nebėr, Strielkūno nebėr, Gedos nebėr, Zalatoriaus nebėr, profesoriaus Girdenio, profesoriaus Alberto Rosino nebėr. Kas čia beliko? Be to, apie ką kalbėti? Niekur neišeini, naujienų neturi, jie taip pat kaip urvuose įlindę gyvena. Sėdam į kerčią – laukiam smerčio, ir viskas.

- Kažkada esate sakęs, kad Jūsų kūnas gyvena Lietuvoje, o dvasia – kalboje.
- Taip ir yra. Aš kalboje gyvenu.