Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Ar egzistuoja Jėgos vietos?

10/10/2014 Aidas
xfiles-1

Šiuo metu ezoterikoje, o ir ja nesidominčių žmonių tarpe, yra populiaru kalbėti apie vadinamąsias Jėgos vietas. Tokiomis vietomis paprastai laikomos įvairios šventyklos, alkai, pilkapiai, kad ir ta pati Lietuvoje pagarsėjusi Merkinės piramidė. Dažnai yra teigiama, jog Jėgos vietose yra pastatytos bažnyčios ar kitos šventovės. Atseit tose vietose yra ypatingai gera energetika.

Žmonės į šias vietas ateina apsivalyti ir pasisemti iš gydančių energijos srautų. Dažnas ezoterikos mėgėjas lankosi bažnyčioje tam, kad pasisemtų joje teigiamos energijos. Net ir dažnas tikintysis kalba apie teigiamą energiją, srūvančią dieviškaisiais kanalais ir per bažnyčios kupolą maitinančią tikinčiųjų sielas. Kiti keliauja į ypatingos energijos vietas – tokias, kaip žymusis Stounhedžas ar panašius dolmenus, ir visuose juose taip pat galima pasisemti teigiamos energijos.

Paprastai Jėgos vietoms priskiriamos įvairios apvalančios galios, o jomis neva teka paslaptingoji kosminė energija. Dažnai tokiose vietose tereikia pabūti ir pasijusi daug geriau. Kartais gi, reikia atlikti kokį nors ritualą, kad energija galėtų tave paliesti. Štai, pavyzdžiui, Merkinės piramidėje, žmonės pamedituoja klausydamiesi raminančios muzikos, vėliau atlikę nesudėtingą ritualą semiasi energetiškai įkrauto vandens ir juo gydosi. Kiti eina į bažnyčias ir ten atlieka nesudėtingą judesį ištiesdami rankas delnais į viršų ir tokiais būdais semiasi energijos iš Dievo.
Jėgos vietos dažnai būna nustatomos radiostezijos (arba kitaip biolokacijos) pagalba. Net mažiau patyręs virgulininkas be vargo gali nustatyti tokias Jėgos vietas. Jei tokių vietų ieškoma bažnyčioje, tai paprastai teigiama, jog tokia vieta būna po altoriumi. Šiuo atveju, žinoma, iškart užkliūna pats metodas, kuriuo nustatinėjamos Jėgos vietos.

Radiostezija buvo kritikuojama visais laikais. Dažnai senuosiuose tekstuose galima sutikti užuominų, jog šis virgulių menas yra apgaulės menas. Dabartiniais laikais gi, atlikus išsamius mokslinius tyrimus, paaiškėjo, jog virgulės ir švytuoklės juda dėl žmogaus nesąmoningai atliekamų mikrojudesių, kurių nei jis, nei aplinkiniai negali fiksuoti plika akimi. Tokie judesiai paprastai priverčia judėti švytuoklę ar virgules ten, kur reikia. Tai visiškai nesąmoningas procesas ir paprastai pats virgulininkas tiki, jog jo aparačiuką valdo kažkokios paslaptingos jėgos ar energijos, nors čia suveikia paprasčiausia žmogaus fiziologija.

Kartais Jėgos vietos tokiomis tampa, kai pasklinda gandas apie jose pasveikusius žmones. Čia galima paminėti visokius šventais laikomus upeliukus, kurių vandenį gerdami žmonės tikisi pasveikti. Tokių šventų vietų galima rasti praktiškai kiekviename rajone. Į kai kurias vietas traukia piligrimai, ir čia kalba neina apie religinius piligrimus, o labiau apie tam tikrą žmonių grupę, kuri nepriskiria savęs jokiai religijai, arba priskiria tik formaliai, tačiau ta žmonių grupė labai mėgsta stebuklus, juos ir medžioja.

Vis tik dažniausiai manoma, jog visos senovinės bažnyčios ir koplyčios ar net koplytstulpiai stovi tokiose Jėgos vietose. Dažnai teigiama, jog dar prieš pastatant bažnyčią, toje vietoje būta pagoniškos šventvietės. Taip, tai yra normalus religinis fenomenas, statyti naują šventvietę vietoje senosios, pvz., nugalėtos tautos šventovės vietoje.

Tai buvo daroma ne dėl kokių nors energijų, o dėl elementarios religijos plėtros. Tam tikslui dažnai net nebūdavo perstatinėjami pastatai, tiesiog būdavo pakeičiamas interjeras, pristatoma papildomų šventyklos dalių, kad suteikti krikščioniškam priderantį pavidalą ir tiek. Iš esmės ši praktika palengvindavo perėjimą nuo vieno tikėjimo prie kito. Taip elgėsi visos religijos užkariautojos. Musulmonai bažnyčias versdavo mečetėmis ir atvirkščiai, žydai svetimų kultų vietas versdavo sinagogomis, tą patį svetimo kulto pastato pritaikymą darė ir budistai ir induistai. Taigi krikščionybė čia nėra išskirtinė. Tai buvo to meto norma.

Jėgos vietų šalininkai dažnai teigia, jog tiek bažnyčių, tiek prieš tai buvusių šventovių statytojai specialiai rinko vietą vadovaudamiesi paslaptingais energijų kanalais. Žinoma, kaip bebūtų gaila nuvilti žmones, tikinčius tokiu bažnyčių statymo vietos pasirinkimo būdu, senovėje niekas nesirinko ypatingų vietų, bažnyčias statė visur, kur tik jų reikėjo. Jokie senieji tekstai nepatvirtina ezoterinio teigimo, jog bažnyčios buvo statytos remiantis energetiniais kanalais. Apskritai energijos sąvoka į ezoteriką atėjo faktiškai tik su Naujojo Amžiaus judėjimo atsiradimu ir ilgainiui tapo raktiniu ezoterikos žodžiu.

Energijos sąvoka ezoterikoje yra labai miglota. Praktiškai kiekviena ezoterikos sritis šiai sąvokai suteikia vis kitokį atspalvį. Kiek anksčiau XIX a. į ezoteriką atėjo tikėjimas, jog visata vibruoja ir kad kiekvienas, kuris sugeba prisiderinti prie tų vibracijų, gali įgauti paranormalių galių arba pagyti nuo įvairių ligų. Su šiomis paslaptingomis energijomis ir vibracijomis ir siejamos Jėgos vietos. Tikima, jog kiekviena vieta turi savitą vibraciją. Čia galime prisiminti ir Feng shui, kurios vakarietiška forma derina įvairių objektų teisingą energetiką ir vibracijas, idant namie būtų darna, o turtai plauktų iš visų pusių. Deja, kaip taisyklė, šių energijų ir vibracijų mokslas nėra pajėgus išmatuoti, tačiau kaip bebūtų paradoksalu, yra žmonių, teigiančių, jog jie žino, kaip valdyti šias energijas ir vibracijas.

Panagrinėjus senosios krikščionybės kosmologiją tampa akivaizdu, kad bažnyčių niekas nestatė jokiose energetinėse vietose, nes, kaip jau minėta, energijos sąvoka labai vėlyva. Be to, dažniausiai yra teigiama, jog tos energijos srūva iš žemės, o bažnyčios stovi tokiose vietose, kur anksčiau buvo garbinama Deivė Motina. Taigi, remiantis krikščioniška kosmologija, bažnyčioms vieta negalėjo būti parenkama išeinančių iš žemės jėgų pagalba, nes seniau tikėta, jog po žeme yra pragaras, tad vienintelė galia, kuri galėtų iš ten išeiti, būtų šėtoniškos prigimties, tad natūralu, jog tokiose vietose bažnyčios nebūtų statomos. Štai, pavyzdžiui, viduramžių gydytojai ragino žmones nemiegoti veidu į žemę, nes iš jos išeina nuodingi garai iš paties pragaro, kurie gali pražudyti taip miegantį žmogų. Kas dėl bažnyčių statymo ypatingose vietose, tereikia pasidomėti bažnyčios pastatymo istorija ir pamatysite, jog apie jokias Jėgos vietas ten nekalbama.

Istorikai ir antropologai, kurie tyrinėja priešistorinius žmones, neranda jokių patvirtinimų, kad mūsų protėviai būtų skyrę dėmesį kokai nors iš žemės ar kosmoso sklindančiai energijai. Priešingai, visos apeigų vietos buvo pasirenkamos remiantis forma, t.y. žemės reljefu. Kiekviena sunkiai prieinama vieta tapdavo kažkuo reikšminga. Kuo vėlesnių laikų kulto objektas būdavo, tuo labiau prieinamoje vietoje jis būdavo statomas.

Vienintelis bendras reiškinys sutinkamas tiek pas priešistorinį žmogų (net pas neandertalietį), tiek pas įvairių religijų atstovus, yra orientavimasis į rytus. Paprastai tikėta, jog rytuose yra rojus ar pažadėtoji žemė, taip pat tikėta, jog išganymas ar šventieji protėviai ateis būtent iš rytų.

Taigi, ar verta ieškoti tokių jėgos vietų, ar verta į jas investuoti savo laiką ir pinigus, ar jos apskritai egzistuoja, raginame skaitytoją nuspręsti pačiam.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu