Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Ar tikrai Indijoje keliautojų laukia nušvitimas?

08/17/2018 Aidas
travel 1

Kartą Svamio Brahmdev paklausė, kodėl Indija yra laikoma dvasingiausia šalimi pasaulyje. „Taip yra dėl to, kad čia gali rasti didžiausias priešingybes – tamsą bei degradaciją ir šviesą bei grožį. Indija yra pasaulio siela.“ – atsakė jis.

Dažniausiai dvasingumo ieškantys vakariečiai į Indiją atvyksta su konkrečiu tikslu, pas konkretų mokytoją, į konkretų ašramą. Ten jie patenka tarsi į saugų burbulą – yra atribojami nuo išorinio pasaulio ir įvykių. Gal ir drąsiai čia pasakysiu, bet apie dvasingumą ir jogos filosofiją galite išmokti daugiau bekeliaudami po šalį, nei būdami ašrame.

Labai įdomu, kad Indijoje dvasingumas yra gana praktiškas, visiškai nepriešpastatomas komercinei gyvenimo aplinkai. Žinoma, tas leistina tik tiems, kas jau nuėjo savo mokytojo nurodytą kelią. Mano draugas beveik prieš 20 metų pasukęs dvasinių praktikų keliu, pakeleivingomis mašinomis pasiekęs Indiją ir suradęs ten savo mokytoją Himalajų kalnuose ilgai mokėsi, praktikavo ir labai nustebino mano bendrakeleives, kartu su manim atvykusias aplankyti jo Goa. Turėjome suvenyrinius lietuviško suktinio buteliukus ir jis mielai juos priėmė, sakydamas, kad išgers prisimindamas senus gerus laikus Lietuvoje. „Kai nueini visą kelią, atsiriboji nuo prisirišimų, esi aukščiau už svaiginimosi poreikį – keli gurkšniai tavęs jau neišves iš kelio“ – sakė jis.

Mano asmeninė patirtis su ašramais yra labai mėgėjiška ir stebėtojiška. Žinojau, kad būtinai noriu ten apsilankyti ir visai atsitiktinai pasirinkau ypatingą vietą, esančią pakeliui mūsų lankomų vietų Keraloje. Su draugėmis į Amritapuri ašramą atvykome jau sutemus ir buvome pakraupusios nuo dviejų dvylikaaukščių bendrabučių, kurie visiškai neatitiko mūsų susikurto vaizdo (kokia tipiška situacija Indijoje!). Registravomės ten internetu, tad ėmėme ieškoti kur čia tas lankytojų centras. Prie mūsų iš karto priėjo pora moterų, iš karto galinčių iliustruoti žodį „nušvitęs“. Ramus veidas, šypsena, balti drabužiai, tyli kalba – labai keistas jausmas apima ir tave. Gavome visai neblogą keturvietį kambarį su patogumais ir geležinėmis dviaukštėmis lovomis, gavome čiužinius ir patalynę, gavome maisto, kurio nedrįsome paragauti iš bendro katilo. Ir visa tai už 200 rupijų, tuo metu apie 12 litų. Vis dėlto nuotaika nebuvo gera, jautėmės kaip ne savo vietoje. Mano draugė, atvykusi į Ama ašramą po 2 metų taip ir neišdrįso ten likti, nors aš ją ir ruošiau tam pirminiam šokui.

Viskas pasikeitė ryte. Atsikėlėme prieš aušrą mat norėjome nueiti į rytinę meditaciją. Saulė ir rūkas sklido virš vandens kanalų, giedamos mantros virto lietuviškomis sutartinėmis, o tikinčiųjų stebėjimas tapo savotišku filmu. Tą dieną prisimenu labai gerai – nors ir tebuvome pašaliniai svečiai, išklausę Amos istoriją, apėję ekskursiją po ašramą ir net neužsirašę karma joga darbams – minčių ir patirčių buvo daug.

Mergaitė vardu Sudhamani nuo pat vaikystės buvo ypatinga. Pasakojama, kad ji tik gimusi neverkė, kaip įprasta, o šypsojosi. Sudhamani teko anksti mesti mokyklą, mat sirgo jos mama ir jai, devynmetei, reikėjo rūpintis artimaisiais. Jos šeima ir kaimynai gana anksti pastebėjo jos siekį apkabinti tuos, kuriems yra blogai. Apkabinimai gydė, apkabinimai davė atsakymus, apkabinimai suteikė stiprybės. Taip pamažu, patyrusi daug nepritarimo ir nesupratimo ji tapo apkabinančiąja Ama, įkūrė savo ašramą, kur yra ir specialus bendrabutis mergaitėms, kurių tėvai nėra linkę leisti jų mokytis, bet pasitiki Ama. Ama daug keliauja po pasaulį, renka aukas ne tik Keralos ar Indijos reikmėms, bet ir nuo įvairių stichijų nukentėjusiems pasaulio žmonėms. Tai neeilinė asmenybė, kurios apkabinimas, sako, sujaudina kiekvieną, tai patyrusį.

Grįžtant prie paprastų keliautojų, atvykstančių aplankyti Indijos, reikia žinoti, kad užsieniečiai įleidžiami tik į kai kurias hindu šventyklas. Į tas kurias įleidžiami, visi turi eiti basi. Batai paliekami prie šventyklos, dažniausiai pas ten uždarbiaujantį „saugotoją“. Už batų porą arba iki penkių porų įprasta palikti 10 rupijų. Beje, nepamirškite pasiimti šiltų (gal net vilnonių) kojinių porą, kuria galėsite pakeisti batus. Visų šventyklų grindys marmurinės ar kitų akmenų plokščių, taigi pastovėjus net keletą minučių ant akmenų, galite sušalti.

Gabrielė Štaraitė, „Travel Planet“

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu