Daugiau 
 

Ar universalūs muziejai turėtų išlikti

12/26/2017 Aidas
web-3-3-e1514295516179

2015 m. gegužę italų pareigūnai eksponavo 25 vogtus artefaktus, grąžintus iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Tarp jų keli objektai iš šalies buvo neteisėtai išgabenti garsaus meno prekeivio Giacomo Medicio, 2004 metais nuteisto už tūkstančių vogtų graikų ir romėnų meno kūrinių pardavimus. Maždaug tuo pat metu Klivlando meno muziejus Kambodžai grąžino XX a. induistų dievo Hanumano statulą. Tokių istorijų per kelis paskutinius dešimtmečius girdėta gausybė. Nelegaliai išgabenti objektai vis dažniau grįžta į Indiją, Kiniją, Afrikos šalis ir Europą. Šiandien šis procesas turi specialiai jam įvardinti sukurtą sąvoką – repatriacija.

Tiesa, ne visi reikalavimai grąžinti meno vertybes yra įgyvendinami. Galbūt garsiausias negrąžinimo atvejis yra vadinamasis „Elgino marmuras“. 1799–1803 m. britų ambasadoriumi Osmanų imperijoje buvęs Thomas Bruce‘as iš Osmanų imperijos valdininkų gavo leidimą į Angliją išgabenti Partenono šventyklos marmurines detales. Nuo pat 1832, vos atgavusi nepriklausomybę, Graikija ėmė reikalauti ir tebereikalauja Britų muziejaus neįkainojamus dirbinius grąžinti. Muziejus tai daryti atsisako ir motyvuoja tuo, kad marmurą jis įsigijo legaliai.

Reaguodama į tokius reikalavimus, 2002 m. grupė muziejų direktorių paskelbė „Deklaraciją apie universalių muziejų svarbą ir vertę“. Deklaracija vienija aibę didžiųjų muziejų direktorių – nuo Metropoliteno ir Luvro iki Ermitažo. Repatriaciją šių muziejų direktoriai mato kaip reikšmingą grėsmę jų muziejams egzistuoti. Jei šią savaitę muziejus praras Lidijos auksą ar Elgino marmurą, galbūt kitą jam reikės grąžinti antikinius biustus, o po mėnesio – indų mechaninius tigrus ir Afrikos bronzą? Muziejų direktoriams tai – iššūkis idėjai, kad muziejus gali būti viso pasaulio kultūros namai. Jie pripažino, kad kultūriniai objektai jų rankose dažnai atsidūrė nešvariais keliais, bet nuo tada, anot jų, jie tapo „muziejų, kurie jais rūpinosi, dalimi“. Objektai, jau seniai buvę išplėšti iš savo pirminio konteksto, muziejuose esą atrado erdvę naujam gyvenimui. Anot direktorių, surinkdami daugybės laikotarpių kultūrinius artefaktus po vienu stogu, „universalūs“, arba „enciklopediniai“, muziejai sukūrė kokybiškai naują erdvę. Vaikščiodami po daugybę salių ir stebėdami skirtumus ir panašumus, mes, žiūrovai, galime geriau suprasti, ką reiškia būti žmogumi.

Vieno pagrindinių universalių muziejų gynėjo James‘o Cuno knygų pavadinimai iškalbingi. Vakarų kultūros institucijas Cuno gina savo „Kieno nuosavybė yra antika?“ ir „Kieno kultūra?“ Vienas įdomiausių jo argumentų – kad šiuolaikinės tautinės valstybės nebeturi racionaliai pagrįsto ryšio su praeitimi. Kai buvo kuriami romėnų meno šedevrai, Italijos nebuvo, ką jau kalbėti apie antikinės ir šiuolaikinės Graikijos problemišką ryšį. Tas pats, anot Cuno, galioja ir Indijai, Kinijai ar Kambodžai. Maža to, reikalavimas grąžinti meno kūrinius esą redukuoja meną iki tautinės tapatybės ekspresijos būdo. Jei kažkada sukurti meno kūriniai priklauso tautai, kurios narys juos sukūrė, tą pačią logiką būtų galima plėsti ir taikyti analogiškiems šiandienos reiškiniams. Kaip tauta galėtume uždrausti, tarkim, Šarūnui Saukai parduoti savo kūrinius užsieniečiams. Tai būtų lyg ir Referendumas dėl žemės nr. 2.

Universalistai gana greit ginčo oponentus pakrikštija nacionalistais. Bet reikalavimo grąžinti meno kūrinius ar kultūros artefaktus nebūtina suvesti į absurdą ar net vadinti tokių argumentų nacionalistiniais. Klausimas, kodėl pasmerkus kolonializmą daugiausia dėl jo išvežti kultūros artefaktai toliau lieka kolonizatorių muziejuose, lieka neatsakytas. Tiesa, Cuno teigimu, tai nereiškia, kad reikia abejoti pačia universalaus muziejaus idėja. Anot jo, tokie pat universalūs muziejai galėtų atsirasti ir Kinijoje, Indijoje ar bet kur kitur.

Šiuo metu kritiškas skaitytojas, turbūt jau visiškai suerzintas žodžio „universalus“ vartojimo, pratrūksta: „Bet juk tai nėra universalu! Eksponatai grupuojami ir pasakojama istorija yra pasaulio istorija Vakarų požiūriu!” Į tokią kritiką bando atsakyti Abu Dabio muziejus. Kaip žinoma, muziejai kultūros artefaktus skirsto pagal įvairiausiais kategorijas, o Abu Dabio muziejus ketina pasitelkti „muziejo-grafinę prieigą“. Jis pristatys visus objektus chronologine tvarka, taigi lankytojas galės pamatyti Bizantijos ikonas šalia kinų paveikslų. Anot kuratorių, toks muziejus bus „išties universalus, peržengiantis geografiją ir tautybę“. Ar tokia muziejaus samprata tikrai sutaiko arba paaiškina iškeltus prieštaravimus, palieku spręsti skaitytojams.

Indų reikalavimai gražinti Londone esančius meno kūrinus ir artefaktus lietuviui gali atrodyti perdėti. Juk mes kalbame apie žmonijos istoriją, meną ir mokslą, neapribotus vienos tautos. Bet įsivaizduokite, kad sovietų okupacijos metais iš Lietuvos būtų masiškai išgabenti meno kūriniai. Tarkime, Aušros vartų Marija ar pan. šiandien kabotų Ermitaže. Viskas atrodytų kiek kitaip, ar ne?

Šaltinis: Bernardinai.lt

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu