Praėjusiais metais, kai aš pirmą kartą lankiausi Atlantoje, Džordžijos valstijoje, vykusiame vyno ir maisto festivalyje Atlanta Food and Wine Festival, mieste tvyrojo nepakeliamas karštis. Festivalio renginiai vyko didelio ir prabangaus viešbučio Loews Atlanta Hotel konferencijų ir susirinimų salėse, o taip pat keliose vietose atvirame ore. Pagrindinė pramoga publikai buvo didelės baltos pavėsinės Tasting Tents, kuriose vyko virėjų, vyndarių, aludarių ir stipriųjų gėrimų gamintojų – trumpai tariant, visų festivalyje dalyvaujančių profesionalų - publikos teismui pristatomo maisto ir gėrimų degustacijos. Pavėsinės buvo pastatytos erdviame ir gražiame parke Piedmont Park, esančiame visai netoli nuo viešbučio.

Ir aš pati, ir daugelis iš kitų miestų atvykusių festivalio svečių, atsistojome kitame, ne mažiau puikiame viešbutyje W Atlanta Midtown, esančiame vos už kelių minučių kelio pėsčiomis nuo Loews Atlanta Hotel ir Piedmont Park, tačiau net ir tų kelių minučių, praleistų po kepinančia saule, bent jau asmeniškai man pakako visai dienai. Kadangi žymūs virėjai, televizijų šou ir tarptautinių konkursų dalyviai, vedė įvairius kulinarinius užsiėmimus ir degustacijas vėsiose Loews patalpose, aš daugiausia laiko leidau būtent ten.

Kad ir kokie puikūs buvo kitų mano viešbutyje apsistojusių festivalio svečių atsiliepimai apie Tasting Tents, niekaip nepasiryžau per tą karštį eiti kelis kvartalu pirmyn iki parko, o paskui atgal. Visą laisvą laiką leidau mano viešbučio W Atlanta Midtown baseine, kur vėlgi stebėjausi, kiek daug žmonių ateina į baseiną ne tam, kad paplaukiotų, o sėdėtų aplink jį ir spoksotų į savo elektroninių prietaisų ekranus...

Šiais metais į festivalį vykau nusiteikusi būtinai pabuvoti degustacinėse pavėsinėse parke ir pati pažiūrėti, ar tikrai jos tokios puikios, kaip apie jas pasakoja. Užbėgdama už akių pasakysiu, kad žalioje pievoje išsirikiavusios baltos palapinės, apsuptos linksmas melodijas grojančių muzikantų, atrodė labai patraukliai. Žmonės vaikščiojo nuo vieno stalo prie kito, ir kiek tik jiems užteko jėgų, ragavo keptas krevetes, kiaulienos kumpį su traškia plutele, žuvį, austres aštriame padaže, sumuštinius su vištiena, riešutinius tortus, pietietiškus alkoholinius kokteilius, vietinį alų ir vyną.

Įpusėjus visoms smagybėms, dėl besiartinančios audros su perkūnija buvo paskelbta laikina evakuacija, tačiau kai paaiškėjo, kad žaibai praėjo šonu, mūsų renginio vietos neužkliudydami, organizatoriai renginį pratęsė dar valandai!

Šis renginys vyko šeštadienį, paskutinę festivalio dieną, tačiau kulinariniai užsiėmimai ir seminarai vyko jau nuo penktadienio, tad aš juose su malonumu lankiausi. Vienintelė problema buvo išsirinkti, kur eiti, nes daug įdomių temų sutapo pagal laiką.

Pirmasis seminaras, į kurį patraukiau praktiškai tiesiai iš lėktuvo vadinosi Party Fowl ir buvo skirtas šaltų užkandžių iš laukinės paukštienos – anties, putpelės – gamybai, puikiai tinkantiems iškyloms ir bet kokiam šventiniam švediškam stalui. Užsiėmimą vedė David Bancroft iš Alabamos valstijos ir Erik Niel iš Tenesio. Šalti rūkytos mėsos užkandžiai buvo gardūs, tačiau kadangi seminaras prasidėjo nuo laukinių paukščių medžioklės metodų pristatymo, o vėliau perėjo prie naminio mėsos rūkymo būdų aptarimo, aš iš jo gavau tik įžvalgų, kaip tinka mėsą serviruoti ir patiekti (puošti rozmarinu ir alyvuogėmis).

Kitas mano aplankytas užsiėmimas vadinosi Risky Business ir žadėjo kulinarinius siurprizus. Jį vedė Richard Knight iš Teksaso ir Heidi Trull iš Pietų Karolinos. Reikia pasakyti, kad visi festivalyje dalyvaujantys virėjai turi bent po vieną asmeninį restoraną, o ai kurie net po kelis, ir visi, kaip jau minėjau, dalyvauja įvairiuose kulinarinėse televizijos laidose. Siurprizai pasirodė esą iš dalies žinomi. Virėjai gamino patiekalus iš jaučių širdžių ir liežuvių, kurie Amerikoje maistui yra vartojami itin retai, tačiau išeiviams iš kitų žemynų yra gerai žinomi ir visai nestebina. Tiesa, buvo šis tas naujo ir neregėto ir man – voverės sriuba. Taip, sriuba iš sumedžiotos mažytės miško voveraitės. Kai pradėjau aistringai klausinėti virėjos apie patiekalo sudėtį, ji pripažino, kad sriubos pagrindą sudaro vištienos sultinys. Tai ar tikrai buvo verta žudyti tą voveraitę?

Praktinį seminarą Southern Sanwiches Part II: Breakfast Edition pristatė Kelly English iš Tenesio, bei Todd Richards ir Suzanne Vizethann iš Džordžijos. Vedėjas Sid Evans klausinėjo virėjų jų kulinarinių paslapčių gaminant pusryčių sumuštinius, patiekiamus savo labai garsių pietinėse valstijose restoranų svečiams. Vienas iš šefų sausai pakomentavo: „Bet kokius pusryčius aš pradedu nuo taurės šampano, o po to jau galiu patiekti bet ką.“

Man labiausiai patiko praktinis seminaras Ingredient Spotlight: Eggplant, kurį vedė virėjai Todd Ginsberg, kulinarinį išsilavinimą gavęs Izraelyje, ir Meherwan Irani, Indijoje gimęs iraniečių kilmės kulinaras. Abu virėjai prisipažino tiesiog dievinantys baklažanus ir pademonstravo nuostabių šios daržovės gaminimo būdų.

Todd Ginsberg pamokė susirinkusiuosius apkepinti visą baklažaną ant atviros ugnies, kad būtų lengva jį nulupti ir jis įgautų ypatingą aromatą, it būtų išrūkytas. Tuomet jis plonai paskleidė baklažano minkštimą аnt plokščios lėkštės, pabarstė petražolėmis, smulkiai pjaustytais marinuotais pomidorais (tinka ir parduotuvėje pirkta salsa) ir truputį pašlakstė sezamų padažu (jo taip pat būna pirkti parduotuvėse).

Meherwan Irani dirbo su mažyčiais, dar vadinamais indiškais baklažanais. Jis juos apkepino (visus – su odele ir uodegėlėmis) ir vėliau patiekė su dviem padažais: pirmasis buvo pagamintas iš jogurto ir įvairių žolelių, o antrasis – iš medaus, prieskonių ir traškių pakepintų svogūnų.

Sekmadienį, festivalio uždarymo dieną, visi svečiai buvo pakviesti į miesto dizaino centrą Atlanta Decorative Arts Center (ADAC) vėlyviems pusryčiams Designer Diner, kuriuose drauge su šefais dalyvavo ir interjero dizaineriai.

Tekstas ir nuotraukos Emos Krasov