Moderniųjų europiečių genofondas susiformavo, kai per pastaruosius 7 000 metų tarpusavyje susimaišė trys senovinės gentys, skelbia žurnalas „Nature“. Šis atradimas buvo padarytas išanalizavus devynių senovės europiečių genomus.
Mėlynakiai, tamsesnio gymio medžiotojai susimaišė su rudakiais, šviesiaodžiais žemdirbiais, pastariesiems pasiekus Europą iš Artimųjų Rytų. Tačiau vėliau prie genetinės žemyno aplinkos prisidėjo ir dar kita, paslaptinga Sibiro gyventojų gentis.
Žemdirbystė kilo Artimuosiuose Rytuose – šių dienų Sirijoje, Irake ir Izraelyje – prieš paplisdama Europoje prieš maždaug 7 500 metų. Daugybiniai įrodymai rodo, kad šį naują gyvenimo būdą išpopuliarino migrantų banga, susikryžminusi su kelyje sutiktais vietiniais europiečiais medžiotojais-rinkėjais.
Tačiau prielaidos apie europiečių kilmę daugiausiai rėmėsi dabar gyvenančių žmonių genetikos analize. Senovinių kaulų genomo DNR analizė patikrino keletą populiarių teorijų ir atskleidė naujų netikėtų faktų.
Genomo DNR yra sudaryta iš biocheminių žmogaus kūrimo instrukcijų ir yra saugoma mūsų ląstelių branduoliuose.
Naujausią tyrimą atlikęs prof. Davidas Reichas iš Harvardo medicinos mokyklos kartu su kolegomis ištyrė genomus, priklausančius septyniems medžiotojams-rinkėjams iš Skandinavijos, vienam medžiotojui, kurio palaikai buvo rasti urve Liuksemburge, ir vienai ankstyvajai žemdirbei iš Štutgarto, Vokietijos.
Medžiotojai į Europą atvyko likus tūkstančiams metų iki žemdirbystės paplitimo, ledynmečio laikotarpiu glaudėsi pietiniuose regionuose ir Mezolito epochos metu nutirpus centrinę ir šiaurinę Europą dengusiam ledui paplito po visą žemyną.
Jų genetinis profilis nepakankamai atitinka kurią nors vieną šiuolaikinę žmonių grupę. Tai rodo, kad jų populiacija buvo paveikta žemdirbių migrantų bangos. Nepaisant to, daugiau jų genų yra išlikę šiaurės ir rytų europiečiuose nei tuose, kurie gyvena pietuose.
Tuo tarpu ankstyvosios žemdirbės genomas atskleidė visiškai kitokius rezultatus. Jos genetinis profilis puikiai atitiko šiuolaikinių Sardinijos gyventojų genetiką ir ganėtinai skyrėsi nuo vietinių medžiotojų.
Keista tai, kad nors žemdirbiai ir turi genetinių panašumų su Artimųjų Rytų gyventojais, jie kitais atžvilgiais reikšmingai skiriasi. Prof. Reicho teigimu, jų genetinį pėdsaką regione galėjo „atskiesti“ vėlesnės migracijos į žemdirbių „gimtąją žemę“.
Medžiotojų ir žemdirbių pigmentacijos genų analizė parodė, kad nors ankstyvosios žemdirbės tamsūs plaukai, rudos akys ir šviesi oda mums būtų pažįstama, medžiotojų-rinkėjų išvaizda atrodytų išskirtinė, jeigu šiandien sutiktume juos gatvėje.
„Tikrai atrodo, kad įspūdinga vietinių vakarų Europos medžiotojų-rinkėjų tamsios odos ir mėlynų akių kombinacija jau nebeegzistuoja“, - sakė prof. Reichas.
Tad iš kurgi kilo šviesi šių dienų europiečių pigmentacija?
„Tam yra evoliucinių argumentų – šviesi oda Europoje yra biologiškai naudingesnė žemdirbyste užsiimantiems žmonėms, nes jiems reikėjo vitamino D, - sakė profesorius. - Medžiotojai ir rinkėjai vitaminą D gauna per maistą – nes gyvūnai jo daug turi. Tačiau kai pradedi dirbti žemę, nebegauni jo tiek daug, todėl yra stipri natūrali atranka šviesesnei odai, kad kai ją pasiektų saulės spinduliai, galėtų gamintis vitaminas D.“
Kai tyrėjai išanalizavo 2 345 šiuolaikinių žmonių DNR, jie išsiaiškino, kad moderniųjų europiečių genetinei sandarai paaiškinti trūksta dar trečdalio genų. Ši papildoma „gentis“ yra pati paslaptingiausia, ir, kas įdomiausia, susijusi su Amerikos čiabuviais.
Šios grupės egzistavimo užuominos buvo padarytos prieš dvejus metus paskelbtoje europiečių genomo analizėje. Pavadinta senovės šiaurės eurazijiečiais, ši gentis buvo „gentis-vaiduoklis“ iki pat 2013 m., kai mokslininkai išanalizavo netoli Baikalo ežero Sibire palaidoto berniuko 24 000 metų senumo genomą. Jis genetiškai yra panašus ir į europiečius, ir į Amerikos čiabuvius, bei priklausė genčiai, prisidėjusiai prie migracijos į Naująjį pasaulį prieš 15 000 metų ir į Europą kiek vėliau.
Senovės medžiotojas iš Liuksemburgo ir žemdirbė iš Vokietijos neturi jokių susimaišymo su ta gentimi pėdsakų. Tai reiškia, kad šis trečiasis „protėvis“ prie europiečių genofondo prisidėjo jau po to, kai žemdirbystė išplito žemyne.
Tyrimas taip pat atskleidė, kad ankstyvieji žemdirbiai ir jų europiečiai palikuonys gali atsekti savo kilmę iki anksčiau nežinomos, dar senesnės genties, vadinamos Basalo eurazijiečiais. Ši grupė reprezentuoja anksčiausią žinomą populiacijos atskilimą nuo žmonių, palikusių Afriką prieš 60 000 metų.
