Daugiau 
 

Atskleistos tikrosios lietuvių režisieriaus žūties Mariupolyje aplinkybės

04/06/2022 Aidas

Režisierius Mantas Kvedaravičius 2016 m. balandžio 8 d. savo filmo „Mariupolis“ premjeroje.

Praėjusį savaitgalį pasiekė žinia apie Ukrainoje žuvusį dokumentinių filmų kūrėją, kultūros antropologą Mantą Kvedaravičių (1976-2022). Skelbta, kad režisierius mirė rankose laikydamas kamerą, kai į automobilį pataikė raketa. Jam buvo 45-eri. 2022 m. balandžio 5 d. pranešta apie tikrąją režisieriaus M. Kvedaravičiaus mirties priežastį. Nors buvo pasklidusi žinia, kad režisierius Ukrainoje žuvo važiuodamas automobiliu nuo raketos smūgio, iš tiesų jis buvo sušaudytas rusų kareivių.

„Kaip iš tiesų buvo nužudytas Mantas Kvedaravičius. Nebuvo jokios raketos, pataikiusios į jo neva vairuojamą mašiną, bėgant iš nelaisvės. Rusų kareiviai jį suėmė ir sušaudė. Kūną išmetė. Žmona, rizikuodama gyvybe, parvežė palaikus į Lietuvą“, – savo feisbuko paskyroje parašė dramaturgas Marius Ivaškevičius ir pasidalijo ukrainietės žurnalistės Albinos Lvutinos socialinių tinklų įrašu.

Pasak A. Lvutinos, rusų kareiviai paėmė M. Kvedaravičių į nelaisvę ir nužudė, o jo žmonai atvykus į Mariupolį pavyko aptikti kūną ir atgabenti į Lietuvą. Informacija buvo slepiama baiminantis, kad nebūtų nužudyta pati moteris ir režisieriaus kūnas nebūtų sunaikintas. Apie M. Kvedaravičiaus mirtį buvo informuoti tik keli asmenys.

„Jis žuvo ne automobilyje nuo „raketos smūgio“. Kaip rašė žiniasklaida. Jis buvo nušautas. Tačiau visas detales turi nustatyti nepriklausoma ekspertizė. Žuvo Mantas ne balandžio 2-ąją, kaip buvo paskelbta. Tuo metu savo jėgomis jau bandėme jį išvežti... Tą akimirką, kai apie mirtį jau pranešė Ukrainos Prezidento tarnyba ir Zelenskis, Manto žmona su karstu keletą valandų stovėjo norėdama išvykti iš Rusijos. Automobilį su „kroviniu 200“ cinko karste pasieniečiai tikrino ypač atsakingai. Mes keletą dienų rizikavome kiekvieną minutę. Galėjome daugiau niekada nebepamatyti Manto ir jo žmonos. Dabar jie jau Lietuvoje“, – parašė A. Lvutina.

Ukrainietė kino kūrėja, žurnalistė Irina Prudkova savo feisbuke aprašė M. Kvedaravičiaus paėmimo į nelaisvę ir paskutinės jo kelionės į Lietuvą detales. Mariupolyje M. Kvedaravičių, ko gero, sulaikė čečėnas kareivis pravarde Paštetas. Po to belaisvis buvo perduotas buriatų tautybės vadui, ir ryšys su režisieriumi nutrūko. I. Prudkova parašė, kad penkias dienas buvo ieškoma galimybių išlaisvinti režisierių, tačiau balandžio 2-osios naktį jai paskambinusi M. Kvedaravičiaus žmona su blogomis žiniomis apie vyro žūtį.

Prudkovos teigimu, M. Kvedaravičiaus žmona, bandydama parvežti jo palaikus į Lietuvą, patyrė tikrą pragarą. Pirmiausia kūnas iš Mariupolio buvo nugabentas į Donecką. Ten moteris visą naktį praleido palapinėje, kurioje buvo dar 56 rusų kareivių palaikai. Po to įkalbėjo kūną įdėti į šaldytuvą. Tada užsitikrino leidimą jį išvežti iš šalies ir pargabenti į Lietuvą.

Šis nusikaltimas bus tiriamas pradėtame ikiteisminiame tyrime dėl Rusijos karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui Ukrainoje.

Iki Rusijos karo Ukrainoje pradžios, vasario 24 d., M. Kvedaravičius dirbo Ugandoje. Prasidėjus karui jis nusprendė vykti į Mariupolį.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pareiškė užuojautą dėl režisieriaus Manto Kvedaravičiaus žūties Mariupolyje. „Asmeniškai ir Ukrainos žmonių vardu reiškiu gilią užuojautą dėl rusų okupantų nužudyto žinomo kino režisieriaus Manto Kvedaravičiaus Mariupolio mieste“, – rašoma Lietuvos prezidentui Gitanui Nausėdai atsiųstame laiške. Laišką BNS antradienį perdavė Ukrainos ambasada Vilniuje.

Zelenskis prašo jo užuojautą perduoti menininko šeimai, giminėms, artimiesiems: „Esu tikras, kad Mantas Kvedaravičius, įžymus Lietuvos žemės sūnus, pasirinkęs drąsų kelią tarnauti Tiesai ir Žodžio Laisvei, amžinai gyvens mūsų širdyse.“ Pasak Ukrainos vadovo, M. Kvedaravičiaus nufilmuoti unikalūs kadrai apie Mariupolį išliks kaip pasaulio kinematografijos pasiekimas. V. Zelenskis viliasi, kad M. Kvedaravičiaus gyvenimas, jo meninis palikimas ir pasiaukojimas įkvėps ir kitus saugoti svarbiausius dalykus – tiesą, laisvę ir teisingumą.

„Būtent nuo to priklauso šiandien demokratinės ir laisvos Ukrainos ateitis, taip pat visos Europos ateitis“, – rašoma laiške.

Apie M. Kvedaravičiaus žūtį feisbuke sekmadienio naktį, balandžio 2 d., parašė ir garsus rusų dokumentinių filmų režisierius Vitalijus Manskis: „Mūsų draugas, lietuvių dokumentininkas Mantas Kvedaravičius, šiandien nužudytas Mariupolyje su filmavimo kamera rankose.“

Apie lietuvio žūtį tviteryje pranešė Ukrainos gynybos ministerija. „Bandantį palikti Mariupolį okupantai nužudė lietuvių režisierių Mantą Kvedaravičių, dokumentinio filmo „Mariupolis“ autorių“, – sakoma išplatintoje žinioje.

Prezidentas Gitanas Nausėda balandžio 3 d. pareiškė užuojautą dėl Ukrainoje žuvusio lietuvių režisieriaus.

„Netekome ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje gerai žinomo kūrėjo, kuris iki paskutinės akimirkos, nepaisydamas pavojų, dirbo agresorės Rusijos užpultoje Ukrainoje. Linkiu tvirtybės bei stiprybės Manto Kvedaravičiaus artimiesiems, draugams ir visiems jo talento gerbėjams“, – užuojautos žodžius tarė šalies vadovas.

Režisierius Mantas Kvedaravičius gimė 1976 m. Studijavo Vilniaus universitete, vėliau – Oksforde, kur jam buvo suteiktas kultūrinės antropologijos magistro laipsnis. 2003–2005 m. dėstė religijos, teisės ir politikos teoriją JAV. Kembridžo universitete įgijo socialinės antropologijos daktaro laipsnį, rašė apie estetiką, materialumą, afektą, taip pat studentams skaitė paskaitas apie vizualinę kultūrą.

2011 m. sukūrė dokumentinį filmą „Barzakh“ apie karo nualintą Čečėniją ir nuolat dingstančius jos gyventojus. Filmas pristatytas Berlyno kino festivalyje, apdovanotas „Amnesty International“ premija ir Ekumeninės žiuri prizu. 2016 m. „Barzakh“ apdovanotas „Sidabrine gerve“ už geriausią metų dokumentinį filmą.

2016 m. M. Kvedaravičius sukūrė dokumentinį filmą „Mariupolis“ (galite žiūrėti „Kino pavasario“ programoje), kuriame tęsė realybės tyrinėjimus, siekė įvaizdinti kasdienybės detalių, jose slypinčios būties mitologijos ir politinės žinios dermę. Tai vizualiai išraiškinga pagarbos duoklė į krizę panirusiam miestui. Filmas dedikuotas Mariupolio poetams ir batsiuviams. Šiuo metu šis Pietryčių Ukrainoje prie Azovo jūros esantis miestas yra apsuptas Rusijos karinių pajėgų ir nuolat apšaudomas. Mariupolyje katastrofiška humanitarinė padėtis, nuo Rusijos sukelto karo Ukrainoje pradžios čia žuvo tūkstančiai taikių miesto gyventojų.

Filmas apie industrinį uostamiestį Donecko srityje pristatomas taip: „Pusę milijono gyventojų turintis miestas laukia karo. Vieniems tai gera proga parodyti agresiją, kitiems – geriausias laikas pasitaisyti batus ar repetuoti naujus spektaklius. Mariupolis stūkso ant Azovo jūros kranto. Daugelis miestiečių dirba plieno gamykloje ir ypač mėgsta žvejoti. Virš miesto kyšo ortodoksų bažnyčios bokštai su neseniai iš bronzos nulietais kupolais. Traukinių stotis praveria duris kasdien penktą valandą ryto, nors per pastaruosius kelis mėnesius čia neatvyko nė vienas traukinys. Susprogdintas geležinkelio tiltas simbolizuoja įtemptą karinę padėtį. Tačiau nepripažintos prorusiškos liaudies respublikos Rytų Ukrainoje vadai šį procesą yra linkę vadinti paliaubomis.

Mariupolio priemiesčius sprogdinančios bombos ir garsiau už bažnyčios varpus gaudžiantys susišaudymai neleidžia suabejoti, kad į miestą neišvengiamai įsibrovė karas. Vis dėlto kultūros rūmuose aktoriai repetuoja graikų pjesę, o kartais dirbančiame zoologijos sode galima pasižvalgyti į liūtus, lamas ir iš netolimų pievų atvestas karves. Biblioteką okupavęs būrys puldinėja už kelių šimtų metrų esančioje mokykloje pasislėpusius priešus. Šokėjai, kareiviai ir darbininkai ateina į batsiuvio Sevelijaus saloną pačiame miesto centre pasitvarkyti avalynės.“

2016 m. M. Kvedaravičius už ilgametražį dokumentinį kino filmą „Mariupolis“ pelnė „Sidabrinę gervę“ geriausio filmo nominacijoje.

Gražiais žodžiais apie M. Kvedaravičiaus „Mariupolį“ yra atsiliepęs kino kritikas Edvinas Pukšta: „Drąsusis Mantas Kvedaravičius nepraleidžia svarbiausių pasaulio aktualijų, sugeba karščiausiu momentu atsidurti aštraus konflikto zonoje ir nebijo rizikuoti dėl reikalingos filmui medžiagos. Jam labiausiai rūpi nematomi ir absurdiškų aplinkybių įkaitais tapę žmonės, kurie tiesiog neturi kitokio pasirinkimo, kaip gyventi karo batalijų apsuptame mieste.“

2019 m. M. Kvedaravičius pristatė savo naują darbą – filmą „Partenonas“. Tai pirmasis ilgametražis vaidybinis jo filmas. Po to, kai tarptautinį pripažinimą pelniusiose dokumentinėse juostose „Barzakh“ ir „Mariupolis“ tyrinėjo sapnus, mirtį, meno formas ir karą, naujausiame filme režisierius atsigręžė į atminties ir kūniškumo temą. Vizuali kelionė per Turkiją, Ukrainą, Graikiją, Šiaurės Ugandą, atkreipiant dėmesį į šiuolaikinės Europos problemas, ieškant atminties ir kūniškumo – toks yra M. Kvedaravičiaus „Partenonas“. Unikalios filmo herojų patirtys, pasakojamos skirtingose pasaulio vietose, leidžia žiūrovui išgyventi ryškią vizualinę ir jausminę patirtį.

Filmo „Partenonas“, bendro Lietuvos, Ukrainos ir Prancūzijos kinematografininkų darbo, pasaulinė premjera įvyko Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje „Kino kritikų savaitė“. Po to darbas sulaukė ypatingo kino kritikų dėmesio ir įvertinimo. Venecijos FIPRESCI žiuri jį pagerbė penkiomis žvaigždutėmis.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu