Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Atviras laiškas pirmajai meilei

09/19/2014 Aidas
relationship-914

Staiga ir netikėtai netekus savo mylimojo, širdis, atrodo, trumpam sustingsta... Jos dūžiai sulėtėja, o dėl patirto skausmo belieka kaltinti likimą, mus mėtantį į visas įmanomas puses. Prireikia laiko, kol pagaliau išmokstame atleisti. Užsilopyti širdies skriaudas ir nuoširdžiai pasakyti: „Nepykstu“. Kartais tam prireikia dešimties metų.
„Tėvų namuose žvelgiu pro kadaise man priklausiusio kambario langą. Trumpam užsimerkiu. Prisiminimuose matau tave, įvažiuojantį į kiemą savo raudonu automobiliu, išlipantį iš jo su kuklia rožinių gerberų, mano mėgstamiausių gėlių, puokšte. Bandau prisispausti prie sienos, kad tik nepamatytum, jog stebiu tave, kad tik nesugadinčiau tavo staigmenos... Išgirdusi durų skambutį pašoku ir lyg pametusi galvą lekiu prie durų, už kurių tu – mano meilė, mano oras ir mano visas gyvenimas...
Atsimerkiu ir žvelgiu į savo susiraukšlėjusias rankas. Ne kasdien grįžtu į tokius prisiminimus, bet kaskart mintims nuklystant į paauglystę, tavo atvaizdas iškyla prieš akis. Ar prisimeni, kai pavasarį klampojai per purvą, kad nuskintum man puokštę vos prasiskleidusių kačiukų? Išsitepei iki pat smakro, vos nepametei bato purvo baloje, paslydai ir įmerkei savo rankovę į šlapią, lietumi kvepiančią žemę, bet vis tiek atnešei man nuostabiausią puokštę... Tą pavasarį, tą dieną, jaučiausi laimingiausia mergina pasaulyje. Teisingiau, jaučiausi vienintelė mergina pasaulyje. O tu buvai vienintelis vaikinas. Dievinau pasaulį, kuriame kasmet draugystės sukaktuvių proga gaudavau kačiukų puokštę. Tą pavasario dieną, jau trečią kartą tiesdamas man šią dovaną, dar kartą tarei, kad mane myli. Siuntei man oro bučinį, nes apkabinti negalėjai – purvas varvėjo nuo tavęs.
Nerūpestingai leidome savo jaunystės dienas, paskutinius paauglystės metus. Retkarčiais pasidalindavome mintimis apie tai, kokie buvome kvaili, kad nepastebėjome vienas kito anksčiau. Juk užaugome kartu, žaidėme viename kieme, kartu po lietaus rinkdavome varlytes pievoje. Tu, kaip ir tavo tėtis, buvai labai darbštus ir niekad neatsisakydavai padėti. Ne kartą teko stovėti ir užvertus galvą nerimastingai stebėti, kaip kartu su savo tėvu tvarkai stogą. Nerimaudavau tau nepaskambinus, o tu kasdien pasiimdavai mane iš mokyklos. Norėjome praleisti kiekvieną akimirką drauge...
Lyg vakar pamenu dieną, kuomet mums būnant kartu tau paskambino mama ir pranešė, jog turi kuo greičiau grįžti namo. Lyg vėjo nešamas išdūmei pro duris. Atrodo, kad buvau sulaikiusi kvėpavimą iki tol, kol pagaliau man paskambinai ir pranešei, kas nutiko.
Po savo Tėvelio laidotuvių tu buvai toks ramus, toks šaltas ir tolimas... Žinojau, kad turi padėti mamai ir broliukams, kad turi pasirūpinti savo šeima – juk dabar šeimos galva tapai tu. Kantriai laukiau, kol viskas grįš į savo vėžes. Laukti teko beveik metus, bet pagaliau viskas tapo beveik taip pat, kaip ir buvo. Tu vėl buvai mano pasaulis, mes vėl kvėpavome vienas kito iškvėptu oru, kūrėme ateities planus.
Tą popietę, kuomet nepasirodei sutartoje vietoje, tą vakarą, kuomet dingai, tą savaitę, kurią kasdien bėgdavau į tavo namus ir ieškojau tavęs visose įmanomose vietose, jaučiau tokį skausmą, kuriam neprilygsta niekas. Pykau ant tavęs, kad buvai toks bailys, kad neišdrįsai man pasakyti, jog tavo motina išsiuntė tave į užsienį, nes čia neuždirbai pakankamai pinigų, kad išlaikytum savo šeimą. Dabar suprantu, kad neturėjai kitokio pasirinkimo – pinigų reikėjo ir tau, ir mamai bei broliams, o dar skola, kurią paliko Tėvelis prieš iškeliaudamas Anapilin...
Kai atrodė, kad skausmas atslūgsta, jo vietą užėmė viltis. Viltis, kad dar sugrįši, kad ne viskas prarasta. Savo naivumą suvokiau tik tuomet, kai tavo mama ir broliai išsikėlė gyventi į kitą miestą. Supratau, kad tu niekad negrįši pas mane, niekad nepasirodysi pro mano langą, niekad nepaaiškinsi man, kas dėjosi tavo galvoje lipant į lėktuvą man nieko nepranešus.
Noriu tau pasakyti, kad dabar aš viską suprantu. Suprantu, jog tu pasielgei taip, kaip reikėjo, kad išgelbėtum savo šeimą. Puikiai žinojai, kad niekad nepalikčiau Lietuvos, todėl nė neprašei manęs vykti drauge. Manei, kad aš nusipelniau geresnio už tą, kuris išvyko neatsisveikinęs ir bijodamas pažvelgti į akis.
Dabar, praėjus dešimčiai metų, žinau, kad kai mano vaikai paaugs, mokysiu juos, kad reikia atleisti. Noriu būti pavyzdys jiems, todėl tebūnie šis laiškas – mano atleidimas Tau. Aš atleidžiu. Nepykstu už tai, kiek skausmo man sukėlei, už tai, kad tuomet sudaužei mano pasaulį. Žinau, kad tau buvo nė kiek ne lengviau...“

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu