Skaitydama Audriaus Skačkausko novelių, esė ir humoreskų rinktinę „Neleisk angelui nukristi nuo peties“, prisiminiau televizijos pokalbių  laidą, kurioje jis dar 2018 m. atviravo esantis visoks: gyvenantis pagal sąžinę, besimokantis klausyti, ieškantis ramybės. Nes, pasak A. Skačkausko, kai yra ramybė, tu gali išgirsti, patylėti, kai siela rami, gali įsileisti į ją daug gerų dalykų. „Stengiuosi gyventi taip, kad nereikėtų atsiprašyti“, - kalbėjo A. Skačkauskas.

Knygos autorius per knygą  į savo sielos šurmulį įsileido ir mus: kaimynus, praeivius, visai nepažįstamas asabas,  pasidalinęs labai asmeniniais išgyvenimais, užkabinęs skaitytojus sklidinu minčių srautu.  

Stebėtina, kaip jautriai galima perteikti net ligoninės atmosferą: „Klaipėdos Šv. Pranciškaus onkologijos centre ypatinga aura. Laikas čia atrodo klampus ir sulėtintas, nes sunkia liga sergantys žmonės čia neskuba. Jie atvažiuoja gydyti savo sielą, o siela nemėgsta skubėjimo. Kambariuose nėra nei radijo imtuvų, nei televizorių, tik už lango žydinčios rožės. Čia jų keli šimtai patogiai įsitaisiusių tarp levandų. Pasakiškas grožis, verčiantis sėdėti balkone ir galvoti apie amžinus dalykus.“

Knygoje radau daug mažų perliukų, nesumeluotų akimirkų, kurias skaičiau su šypsena ar nuostaba.

Tikiu, kad nuo Jūsų peties angelas niekuomet nenukris.

Loreta Nikolenkienė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė