Tačiau dviejų vaikų tėvas netapo sukčių auka. Jis yra vienas iš 2 000 ilgalaikių bedarbių tarp 25 ir 58 metų amžiaus, atrinktų į Suomijos vyriausybės pradėtą eksperimentą, ir jiems kas mėnesį dvejus metus bus išmokama garantuota €560 išmoka. Ji pakeis jų nedarbo pašalpą, tačiau bus mokama nepriklausomai nuo to, ar ateityje jie ras darbą, ar ne. Vyriausybė tikisi, kad tai paskatins bedarbius dirbti nepilną darbo dieną nesibaiminant, jog jie neteks savo pašalpų.
Suomijos ekonomika vis dar sunkiai atsigauna po 2008-2009 m. finansinės krizės. Prieš dvejus metus savo darbo kepykloje netekęs Ruusunenas iki šiol sunkiai rasdavo naujų pasiūlymų. Tiesa, nors jis buvo bedarbis, kai vyriausybė atsitiktine tvarka atrinko savo eksperimento dalyvius, jis jau gavo apmokamą IT praktiką savo mieste.
„Man tai reiškia nemokamus pinigus prie mano pagrindinio uždarbio – tarsi priedą“, - teigia jis. Tačiau vyras yra įsitikinęs, kad šie pinigai gali smarkiai pakeisti kitų bedarbių gyvenimus, ypač tų, kurie turi verslumo gyslelę: „Jeigu žmogus nori pradėti savo verslą, jis nebegauna bedarbio pašalpos, net jeigu šešis mėnesius negauna jokio pelno. Privalai turėti santaupų, antraip tai bus neįmanoma.“
Suomijos eksperimentas yra tik viena universalaus bazinio atlyginimo variacija. Šalis jau seniai garsėja savo atvirumu socialinėms inovacijoms, tad nenuostabu, jog ji tapo kone pirmąja, iškėlusia mintį savo piliečiams mokėti atlyginimą nepriklausomai nuo to, ar jie dirba, ar ne.
Universalaus bazinio atlyginimo idėja populiarumo susilaukia ne tik Skandinavijoje. Tarp šios idėjos entuziastų yra Silicio slėnio milijardierius Elonas Muskas, buvęs Billo Clintono darbo sekretorius Robertas Reichas, Prancūzijos socialistų kandidatas į prezidentus Benoît Hamonas, bei Pietų Korėjos kandidatas į prezidentus Lee Jae-myungas. Pradėjusį penktadienį Glazgo miesto Škotijoje miesto taryba netgi užsakė atlikti tyrimą, kuris išnagrinėtų jų pačių galimybes inicijuoti universalaus bazinio atlyginimo mokėjimo programą.
Šios idėjos šaknys siekia bent jau XVIII amžių, kai radikalių pažiūrų Thomas Paine‘as 1797 m. iškėlė pasiūlymą visiems 21-erių metų sulaukusiems jaunuoliams išmokėti po £15 premiją, kurią finansuotų iš žemės savininkų surinkti mokesčiai. Nuo to laiko ši idėja užbūrė daugelio filosofų vaizduotę, bet iki pastarųjų poros metų niekada taip ir nepritraukė pakankamai politinės valios. Tad kodėl šimtmečių senumo idėja pagaliau yra realizuojama dabar?
Idėja, kuri pribrendo
Šiomis dienomis atsiranda vis daugiau politikų, verslininkų ir strategų, kurie teigia, kad universalus bazinis atlyginimas gali tapti kai kurių svarbiausių mūsų laikų problemų sprendimo raktu. Kai kurie naujausi idėjos šalininkai teigia, kad tai gali būti atsakymas į mūsų byrančią socialinės gerovės sistemą. Jie atkreipia dėmesį į vis nesaugesnę šiandienos darbo rinką, kurioje yra atsidūrę visi minimalias pajamas gaunantys ir mažos kvalifikacijos darbininkai – rinką, kurioje auga atlyginimų nelygybė, didėja laikinų darbų ir darbų puse ar mažiau etato skaičius, o darbdaviai praktikuoja vergovės ir išnaudojimo praktikas.
Ši niūri realybė atskleidžia, kokia silpna yra vyriausybių socialinė parama. Ši sistema buvo sukurta tarsi nedarbo draudimas, kai darbuotojai gerais laikais prideda į biudžetą lėšų, o juodais nedarbo laikotarpiais gali jas išsiimti. Tačiau dabar didelis kąsnis tokios paramos atitenka tam, kad vyriausybė išlaikytų žmones, dirbančius darbuose, kuriuose negauna pakankamai pinigų, kad patys galėtų išlaikyti savo šeimas. Tai privertė politikus užpildyti vakarietiškąją socialinės paramos sistemą sankcijomis, kuriomis nutrauktų pašalpų mokėjimą už menkiausius „prasižengimus“, t.y. pradėjus savo verslą ar uždirbant dolerį virš skurdo ribos.
„Socialinio saugumo sistema laikui bėgant tapo pernelyg paini, ir ją reikia supaprastinti“, - sako Suomijos socialinių reikalų ir sveikatos ministrė Pirkko Mattila. Ji tikisi, kad Suomijos eksperimento dalyviams bus lengviau imtis trumpalaikių darbų ar pradėti savo verslus.
Prie plano įgyvendinimo prisidėjusi vyriausybės darbuotoja Marjukka Turunen taip pat atkreipia dėmesį į biurokratizmą ir neužtikrintumą, supantį laikinas pajamas. „Jeigu dirbi ne pilnu etatu, turi kas keturias savaites pateikti naują prašymą gauti pašalpą, - sako ji. – Jeigu turi kelis skirtingus darbdavius, privalai laukti, kol visi jie pateiks tau algalapius. Tada prireikia dar vienos ar dviejų savaičių, kad gautum išmoką. Niekada nežinai, kiek tiksliai pinigų gausi, o tai reiškia, kad negali nieko planuoti į priekį.“
Kai kurie kiti bazinio atlyginimo šaukliai taip pat primena, jog svarbu ne tik iš pagrindų keisti dabartinę socialinės paramos sistemą, bet ir prisiminti, kad gyvename pasaulyje, kuriame darbo automatizavimas gali reikšti, kad daugelis mūsų greitai nebeturės darbo. Teoriškai, mes būsime laisvi ir galėsime mėgautis poilsiu, bet praktiškai, mums vis tiek reikės pajamų, kad išgyventume.
2013-aisiais Carlas Frey ir Michaelis Osborne‘as iš Oksfordo Martino mokyklos atliko tyrimą, kuriame prognozuoja, kad 47 proc. darbo vietų Jungtinėse Valstijose gresia automatizavimas „palyginti greitai, galbūt per ateinantį dešimtmetį ar du“. Jie numatė, kad tokios inovacijos kaip bepiločių automobilių technologija, pakeis taksistų, dispečerių ar autobusų vairuotojų darbo vietas.
Tokiu būdu, kai kuriuose rateliuose universalaus bazinio atlyginimo idėja yra laikoma panacėja dabartiniame pasaulyje, stebuklingu vaistu, kuris pataisytų kelias problemas iš karto, nuo pašalpų mokėjimo sistemos iki nykstančių darbo vietų. Tad kur gi čia slypi kabliukas?
Kas už visa tai sumokės?
Pati pagrindinė kliūtis universalaus bazinio atlyginimo realizavime yra išlaidos – mokėti kiekvienam piliečiui atlyginimą be jokių sąlygų tikrai nebūtų pigu. Tiesa, išlaidos problema taptų tik tada, jei visuomenė nenorėtų už jas mokėti. Kol kas apklausos rodo, kad visuomenė palaiko pačią bazinio atlyginimo idėją – viena apklausa Europoje parodė, kad ją remia 64 proc. suaugusiųjų – tačiau respondentų nėra klausiama, ar jie asmeniškai būtų pasirengę mokėti didesnius mokesčius, būtinus jai finansuoti. Taip pat bazinio atlyginimo implementavimas pareikalautų fundamentalių poslinkių mūsų politikoje – lyderių, kurie nebijotų nepopuliarių mokesčių didinimų. Įdomu tai, kad bazinio atlyginimo idėją pernai metais referendume atmetė 78 proc. Šveicarijos rinkėjų, tačiau tai iš dalies galima paaiškinti tuo, jog idėjos šalininkai siūlė mokėti labai aukštas bazines pajamas, dėl ko smarkiai padidėtų našta mokesčių mokėtojams.
Svarbu ir ne vien išlaidos – idėjos kritikai įspėja, kad universalus bazinis atlyginimas vargiai bus toks naudingas, kaip skelbia jo šalininkai. „Dabartinė vakarietiška pašalpų sistema yra drakoniška, bet neprivalo tokia būti, - teigia Declanas Gaffney, socialinio saugumo ekspertas iš Didžiosios Britanijos. – Būtų nesąžininga panaudoti joje egzistuojančias problemas kaip bazinio atlyginimo ginklą.“ Jis taip pat pabrėžia riziką, kuri gali padidėti panaikinus reikalavimą bedarbiams nuolatos ieškotis darbo, jeigu jie nori toliau gauti pašalpą. Tokiu atveju kai kurie žmonės gali įbristi į ilgalaikio nedarbo liūną.
Dar svarbiau tai, kad daugybė darbo rinkos ekonomistų atmeta įsitikinimą, jog robotai pavogs mūsų darbo vietas. Visais amžiais darbai atsirasdavo ir išnykdavo dėl technologijų vystymosi – pavyzdžiui, atsiradus skalbimo mašinoms vargiai rastumėte profesionalią skalbėją. Tačiau ta pati ekonomika padėjo sukurti kitas darbo vietas, pakeitusias tas, kurių netekome.
Prognozės apie darbo vietų išnykimą taip pat nėra naujos. Dar Oscaras Wilde‘as rašė apie pasaulį, kuriame mašinos atlieka visą darbą.
„Esu pakankamai senas, kad prisiminčiau, jog lygiai tie patys argumentai apie darbo vietų išnykimą buvo sakomi prieš 30 metų – tik tada jie kalbėjo apie pramonės darbų nykimą, o dabar – apie jų automatizavimą, - sako Gaffney. – Pamoka iš to laikotarpio neturėtų būti ta, kad reikia mokėti žmonėms už tai, kad jie laikytųsi atokiau nuo darbo rinkos. Ji turėtų būti ta, kad neturėtume laikyti žmonių vienoje vietoje, kai jie praranda savo darbus. Jei tikimės didelio masto darbų išnykimo, tuomet reikia sukurti teisinius svertus, kurie nukreiptų žmones į naujas darbo vietas.“
Kai kurie netgi tikina, kad bazinio atlyginimo mokėjimas gali sukurti naujas problemas. Skrupulų neturintys darbdaviai gali dar labiau sustiprinti savo dabartinius įdarbinimo modelius, žinodami, kad visi jų darbuotojai gaus bazinį atlyginimą, ir jiems nebereikės mokėti normalių atlyginimų. Dėl to nerimauja Antti Jauhiainenas, nevyriausybinės organizacijos Helsinkyje „Parecon Finland“ įkūrėjas. „Manau, kad kampanijų vadovai Silicio slėnyje supranta, jog bazinis atlyginimas gali būti jiems naudingas, nes leistų tokioms platformoms kaip „Uber“ išlaikyti žemus užmokesčius vairuotojams, todėl ir palaiko šią idėją“, - teigia jis.
