Jei netikėtai praeivių gatvėje paklaustumėme, kas yra gegužinė, ar su kuo šis žodis asocijuojasi, žmonės greičiausiai kiek suklustų ir suskubtų pasinaudoti „Google“ paieškos sistema. Šią šventę galbūt daugelis sutapatintų su gegužės 1-osios nedarbo švente, tačiau gegužinės - pavasario sutiktuvėms skirtos liaudiško stiliaus šventės - buvo gerai žinomos jau XIX a.
Pasak istorinių šaltinių, kadaise labiausiai jas mėgo Europos miestų gyventojai, išsiilgę gamtos prieglobsčio. Spėjama, jog į Lietuvą gegužinės atkeliavo per kaimyninę Lenkiją, nes pradžioje jos buvo vadinamos lenkiškai – „majuvkos“. Per ilgą laiką šios šventės suformavo tam tikras tradicijas, tačiau kartu visada išlaikė savo spontaniškumą. Pirmoji gegužinė buvo suorganizuota iniciatyvaus Maskvos universiteto studento, šiauliečio A. Janulaičio, 1899 m. birželio 12 d. Aleksandrijoje.
Carinės priespaudos fone gegužinės buvo vienintelė legali tautinio judėjimo forma, dėl to šios šventės tapo itin populiarios tarp Lietuvos inteligentijos atstovų, ieškančių pasipriešinimo iš dvarų sklindančiam lenkinimui ir oficialiai rusifikacijai. Dainomis ir šokiais aktyvi lietuvių inteligentija pradėdavo kasmetinius gegužinių susitikimus. Iki 1952 m. gegužinės pritraukė nemažai aktyvių šventės dalyvių, jos smarkiai išsiplėtė - kai kuriose šventėse dalyvavo iki 10 tūkst. žmonių. Jų metu buvo ne tik linksminamasi, bet ir aptariama lietuvių kalbos padėtis, kalbama apie nepriklausomos Lietuvos galimybes. Gegužinės yra įtraukusios ir tokius aktyvius Lietuvos visuomenės narius kaip J. Basanavičius, A. Smetona, J. Vileišis, A. Vienuolis, Vaižgantas, M. Bižiška, M. K. Čiurlionis, A. Žmuidzinavičius, K. Petrauskis ir kt.
Gegužinės šventės tradicijos išlikusios ir iki šių dienų, tačiau kiek pakitusi pačios šventės samprata. Dabar tai – nuotaikinga savaitgalio šventė, labiau prisimenama lietuvių išeivių. Gegužinės nepamirštamos ir Čikagos lietuvių bendruomenės. Sekmadienio popietę Lemonto apylinkės valdyba kartu su Pasaulio lietuvių centru surengė nuotaikingą gegužinę. Šventėje netrūko geros nuotaikos, vaišių – kugelio, kukulių, o troškulį malšino lietuviško alaus bokalas. Galėtume daryti prielaidą, jog po sekmadieninių mišių susirinkusiems šventės dalyviams, kaip ir pačiose pirmosiose organizuotose gegužinėse, rūpėjo ne tik linksmai praleisti laiką, bet ir puoselėti lietuviškąjį identitetą.
Pradėdami šventę svečius pasveikino Lemonto apylinkės pirmininkė Violeta Valaitytė. Kartu žodį tarė Palaimintojo Jurgio Matulaičio Lietuvių Katalikų Misijos kunigas Algis Baniulis. Palaimindamas šventę tėvas kun. A. Baniulis linkėjo sustiprinti susirinkusių lietuvių kūnus ir sielas, kad žmonės vėl galėtų eiti žemiškąsias jiems skirtas pareigas.
Carinės priespaudos fone gegužinės buvo vienintelė legali tautinio judėjimo forma, dėl to šios šventės tapo itin populiarios tarp Lietuvos inteligentijos atstovų, ieškančių pasipriešinimo iš dvarų sklindančiam lenkinimui ir oficialiai rusifikacijai.
Gegužinės šventėje netrūko muzikos, šokių, taip pat buvo organizuojama loterija bei gražiausios skrybėlės rinkimai. Šiais metais jomis pasipuošė ne tik moterys, bet ir vyrai. Galvos apdangalų būta visokių: nuo itin kruopščiai prie aprangos priderintų skrybėlių, iki kiek paprastesnių, kasdien nešiojamų kepuraičių. Galvos aksesuaruose netrūko ir improvizacijos – kepurių, pagamintų iš bulvių maišo, ekscentriškos damos su „Purple rain“ skrybėle, taip pat moterų, pasipuošusių tradiciniais lietuviškais raštais nertomis kepuraitėmis.
Renginyje sutikta ponia Raimonda Daras pristatė savo kūrybos skrybėles. Pasak moters, skrybėlių gamyba – tai viena iš jos aistrų, kuriai negailima nei laiko, nei pinigų. Iš tiesų įspūdingos jos kepuraitės, kurių kiekviena turi savą istoriją. Pakalbinta kūrėja pasakojo, jog visas aštuonias skrybėlaites ji sukūrusi per 2 mėnesius: „Būdavo, negali naktimis miegoti, vis galvoji, kaip čia sujungti, užbaigti tą kūrinį.“ Dailės ir darbų mokytoja dirbanti tekstilininkė pabrėžė, kad svarbiausia jai - procesas, dėl to moteris nėra pardavusi nei vieno savo kūrinio.
Akis užkliuvo ne tik už skirtingų galvos apdangalų formų ir tekstūrų, bet ir už simboliškai ant kiekvienos kepuraitės patupdytų paukščių. Paklausta, kas menininkę įkvėpė būtent šiam simboliui, ponia Raimonda papasakojo apie iš draugės išgirstą dviejų pagyvenusių žmonių meilę paukščiams: „Kartą draugė man papasakojo, kaip du diedukai amerikiečiai važiavo su dviračiu ir vežėsi paukščius – moteriai vienas paukštis buvo ant galvos, su pririštomis kojomis, o vyras vežėsi paukščius kuprinėje.“
Išgirdus šią neįtikėtiną istoriją menininkei ir kilo mintis sukurti kepures su paukščiais. Interpretuojant pasakojimą buvo pradėtos tikros meno improvizacijos – taip po truputį gimė ir kepuraitė su lizdu, kurioje sutupdyti paukščiai, ir ekstravagantiška juoda kepurė su kabančiu paukščiu, ryškiai mėlyna, puošta natūraliomis paukščio plunksnomis, taip pat minimalistinė neutralių spalvų kepuraitė su paukščių miniatiūromis bei daugelis kitų. Taip gimusi kolekcija jau buvo pristatyta R. Daras draugės Aušrinės Ker galerijoje Evanstone tarptautinės skrybėlaičių parodos metu.
Paklausta, jei kas netikėtai užsigeistų jos kuriamo grožio, ar ji pati sutiktų pasiūti kepuraitę nepažįstamam žmogui, moteris sudvejojo: „Dar pagalvočiau, pažiūrėčiau į žmogų, pabendraučiau su juo. Čia yra pakankamai nemenkas kūrybinis darbas, taigi neišeina skrybelę pasiūti per vieną dieną. Taip, aš siūvu rūbus, bet tai yra mano saviraiška, kūryba, ir jei man žmogus tikrai patiktų, aš jam padaryčiau.“ Nors, kaip kiekvienas menininkas džiaugiasi, jog jos kūryba yra įvertinama, tačiau didžiausią malonumą kūrėjai suteikia pats kūrybinio darbo procesas. „Jei paukštis nutūpė tau ant galvos, jis atneš tau laimę“, - taip cituodama vieną J. Ivanauskaitės knygų moteris linkėjo, kad visiems paukščiai bent kartą gyvenime nutūptų ant galvos.
Skambant tradicinei lietuviškai muzikai pasistiprinę šventės dalyviai rinkosi į šokių aikštelę, kiek vėliau prasidėjo įmantriausių skrybėlių rinkimai. Iš gausybės konkurse dalyvavusių buvo išrinkti pirmos ir antros vietos nugalėtojai. Nors ne paslaptis, jog renginyje dalyvavo daugiau puošnių skrybėlaičių savininkių, deja, pirmą vietą užėmė širdyje save ūkininku laikantis Romas Povilaitis, dėvėjęs „Ūkininkų skrybėlę“, pagamintą iš natūralaus bulvių maišo pluošto. Antrąją vietą, komisijos sprendimu, užėmė Birutė Boržovienė su mėlyna skrybėle „Laukų gėle“, puošta gausybe lauko gėlių.
„Čikagos Aido“ korespondentė Rūta Taraškevičiūtė
