Muziejaus direktorė Rita Eirošiūtė-Janz supažindino vaikučius su Lietuvos istorija, kurią muziejuje vaizdingai primena įvairių viduramžių šarvų kolekcija, Žalgirio mūšį vaizduojantis maketas, Didžiųjų Lietuvos valdovų atvaizdai. Kad patektum į kitą salę – vaikų muziejų, turi pasakyti „slaptažodį“. Mūsų mokyklos šeštokai jau puikiai žinojo atsakymą, nuo kokio žodžio kilęs Lietuvos herbas „Vytis“, todėl sėkmingai galėjo toliau tęsti ekskursiją.
Nusifotografavę prie lietuviškos pilies maketo ir žaismingai prisiminę didingus Lietuvos istorijos viduramžių laikus, kai lietuviai sėkmingai apgynė mūsų šalį nuo kryžiuočių, kalavijuočių ir sustiprino bei išplėtė Lietuvos teritoriją, toliau tęsėme ekskursiją ne tokiais laimingais Lietuvos istorijos keliais. Prisiminėm Antrąjį pasaulinį karą, kiek daug baisių išgyvenimų patyrė mūsų partizanai, tremtiniai į Sibirą. Muziejaus foje eksponuojami menininko Audriaus Plioplio MD sukurti originalūs šviestuvai, kurių stiklo gaubtuose atspausti tikri žmonių iš Sibiro giminaičiams rašyti laiškai su jų nuotraukomis, kurie kiekvieną kart įžiebus švieselę bylos žmonių skaudžią istoriją ir jų viltį sugrįžti.
Tie, kam pavyko pasitraukti į Vakarus, pirmiausiai atsidūrė karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Muziejaus ekspozicija „No Home To Go: The Story of Baltic Displaced Persons, 1944-1952“ jautriai atskleidžia paprastų žmonių likimus ir tą sunkų kelią, kaip jie atsidūrė Amerikoje. Žmonės iki šių dienų yra išsaugoję savo medinius senovinius lagaminus, dėžes, su kuriomis atplaukė į JAV. Kiekvienas daiktelis alsuoja gyvąja istorija. Viena šeima netgi žaismingai atpasakojo savo lagamino kelionę, kaip tėveliai, pasiėmę savo didžiausią šeimos lagaminą, nežinodami nei kuriam laikui turės išvykti, nei ar galės grįžti, susidėjo, kas tuo metu atrodė svarbiausia: lietuviškų knygų, dokumentų, net ir cukraus pakelį „juodai dienai“, ir patraukė Vakarų link. Priartėjus prie Lietuvos sienos, tėveliai staiga pradėjo verkti ir pasiėmė po saujelę Lietuvos žemės. Vėliau atsidūrė Vokietijoje pabėgėlių stovykloje. Gyvenimas stovykloje buvo sunkus ir nežinomybėje, kada baigsis karas, ar galės grįžti į Tėvynę. Tačiau, pasak p. Ritos, lietuviai net ir stovykloje buvo pati organizuočiausia grupė. Jie netruko susiburti į įvairius komitetus, grupeles, įsteigė mokyklą, chorą, sporto būrelius. Jie ir tuokėsi, kūrė šeimas.
Apsilankymas muziejuje ir susipažinimas su garbinga Lietuvos istorija įkvepia didžiuotis savo šalimi ir tauta, kuri nors ir išblaškyta po visą pasaulį, puoselėja lietuvių kalbą, kultūrą, saugo Lietuvos laisvę.
Istorijos pamoka, pravesta Balzeko muziejuje, šeštokams labai patiko ir paliko neišdildomą įspūdį. Mokinių paklausus, kas jiems patiko labiausiai, atsakymas buvo - „viskas“. Visgi juos labiau „pakamantinėjus“, mergaitės paatviravo, kad joms labiausiai patiko apžiūrėti išsaugotus tautinius rūbus, iš gintaro ir akmens pagamintus papuošalus, išgirsti kraupias istorijas apie tai, ką teko išgyventi žmonėms karo metais. Berniukams smagu buvo pabuvoti vaikų muziejuje, į kurį patekti galima pasakius slaptažodį; pamatyti šviestuvus, kurių gaubtuose galima įžiūrėti žmonių atvaizdus ir laiškus. Mokiniai vieningai teigė, kad į Balzeko muziejų jie norėtų dar kartą sugrįžti.
Straipsnį paruošė Aistė Šulskytė ir Rasa Marganavičius
