Melissa Friedman nesukėlė pavojaus vaikams, žaidžiantiems Challenger Playlot parke, kai automatinė greičio matavimo kamera jai du kartus paskyrė baudas Inving Park gatvės „saugumo zonoje“. Abu pažeidimai įvyko po 9 valandos vakaro, kai parkas jau yra uždarytas, o kameros nebeturėtų skirti baudų. Pagal įstatymą, kamera turi būti 1/8 mylios atstumu nuo parko, tačiau ji įtaisyta beveik dvigubai toliau. O ir pats parkas tėra aptverta šunų vedžiojimo aikštelė.
Timothy Moyeris irgi nesukėlė pavojaus vaikams, kai kameros paskyrė jam baudą netoli šiaurės vakarų pusės žaidimų aikštelės. Parkas tuo metu buvo daugiau nei mėnesį uždarytas renovacijai ir apsuptas buldozerių.
„Chicago Trubune“ atlikta mero Rahmo Emanuelio antrus metus skaičiuojanti greičio matavimo kamerų programos „Vaikų saugumo zona“ analizė leidžia suabejoti daugiau nei 60 tūkstančių baudos kvitų, iš viso sudarančių $2,4 milijonus, pagrįstumu. Tai yra baudos kvitai, išduoti tuo metu, kai parkai buvo uždaryti, tose vietose, kur nebuvo reikiamų ženklų arba šie nesimatė, ir kai apibrėžimas „parkas“ buvo tiek išplėstas, kad įtraukė net dviračių takus.
Mokyklų zonose išduotų baudos kvitų patikrinimo metu paaiškėjo, kad 1 iš 3 neturėjo būtinųjų fotografinių įrodymų, kad netoliese tikrai buvo vaikas. Tai sudaro daugiau nei 100 tūkstančių baudų, kurios, kaip tikėtina, neturėjo būti paskirtos.
Tačiau įdomu tai, kodėl sistemos veikimą analizuoti ir jos klaidas kapstyti ir vėl turi žurnalistai? Ogi todėl, kad miestas ir vėl nedaro savo darbo: niekas neprižiūri, ar kameros yra statomos legaliai ir ar jų išduodami baudų kvitai yra pagrįsti. Nenuostabu, kad tiek daug čikagiečių mano, kad šios kameros buvo pastatytos apgaulės būdu medžioti vairuotojus, o ne apsaugoti vaikus.
Paklauskite medicinos sesers Deborah Lowery, kuri sėkmingai užginčijo du be pagrindo jais skirtus baudos kvitus. Arba Friedman, kurios du baudos kvitai buvo tarp 5 739, išduotų vėlai naktį, kai kameros nebeturėtų rūpintis vaikų (ar šunų) saugumu. Arba Jameso Scotto, kurio dukra gavo aštuonis baudos kvitus keturių eismo juostų 127-ojoje gatvėje West Pullman rajone. Parkas, kurį čia saugo kamera (skirianti daugiausiai baudos kvitų visame mieste) – tai gatvę kertantis dviračių takas. Visi jie vienbalsiu tikina, kad šios kameros tėra spąstai ir manipuliacijos, siekiančios išgauti iš žmonių jų sunkiai uždirbamus pinigus. Su jais nesiginčysime. Tai išsiaiškinti yra mero problema, ir toji problema yra didžiulė.
Vairuotojai, piktybiškai ignoruojantys greičio apribojimus, nenusipelno užuojautos. Tačiau miestas savo piliečiams suteikė pakankamai priežasčių nepasitikėti kameromis ir valstybės tarnautojais, kurie turi užtikrinti, kad šios veiktų tinkamai ir sąžiningai. Reikalas tas, kad atsakingi pareigūnai ne tik kad to nedaro, bet kiekviename žingsnyje aktyviai kovojo su laikraščiu ir tyrimą atliekančiais žurnalistais, kaip ir tuomet, kai laikraštis atskleidė staiga išaugusį ir iki šiol dar nepaaiškintą baudos kvitų, išduodamų šviesoforo kamerų, kiekį.
Šios programos idėja yra puiki, tačiau svarbu ir jos įgyvendinimas. $100 bauda tai nėra keli besimėtantys doleriai kišenėje – tai nemažam skaičiui gyventojų pakankamai reikšmingi pinigai. O baudos kvito užginčijimas irgi kainuoja: reikia pasiimti laisvo laiko iš darbo, vykti į svarstymą ir atgal, mokėti už parkavimą ir daug kitų išlaidų. O ir tai dar nieko negarantuoja. Štai Moyeris, kuriam buvo paskirti penki baudos kvitai, nors greta jo namų esantis parkas ir buvo uždarytas remontui, bandė užginčyti baudas, tačiau nesėkmingai.
„Tribune“ išsiaiškino, kad kol parkas buvo uždarytas, kameros vis tiek paskyrė 13 tūkstančių kvitų, iš viso siekiančių daugiau nei $500 tūkstančių. Ir tik tuomet miestas panaikino Moyerio ir dar maždaug 23 tūkstančių gyventojų baudos kvitus, kurie, kaip pagaliau pripažino miesto atstovai, neturėjo būti išduoti.
„Tai puiku, – sakė Moyeris. – Bet kodėl mums prireikė, kad tai išsiaiškintų žurnalistai?“
Geras klausimas. Čikagiečiai neturi priežasčių pasitikėti tomis kameromis. Jei miesto valdžia nesugeba jų paversti sąžiningais saugumą užtikrinančiais įrankiais, tai jų išvis neturėtų būti.
