Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Didysis Romos gaisras

07/11/2014 Aidas
history-905

Jau daugelį amžių istorikai nesutaria, ar galėjo negailestingasis Romos valdovas Neronas, įsakęs nužudyti savo motiną ir žmoną, padegti ir savo paties turtą? Pražūtingojo gaisro, 64 metais nusiaubusio du trečdalius Romos, priežastys iki galo taip ir nebuvo išaiškintos.

Didžiulis gaisras kilo naktį iš birželio 18-osios į 19-ąją ir siautėjo devynias paras. Kol ugnies šėlsmas aprimo, liepsnos sunaikino 40 000 nuomojamų namų kvartalų, Romos aukštuomenei priklausančias 132 vilas, dalį imperatoriaus rūmų ir daugybę šventyklų. Pasak vienos legendos, kol miestas degė, Neronas abejingai grojo lyra ant kalvos viršūnės, o gaisrą sukėlė jo siųsti žmonės, siekiant atlaisvinti vietą būsimoms įspūdingų naujų imperatoriaus rūmų statyboms. Tačiau kiti šaltiniai teigia, kad gaisras kilo netyčia, ir tuo metu imperatoriaus Romoje nebuvo, tačiau jis tučtuojau grįžo į miestą, organizavo ugniagesių komandą ir savo rūmuose suteikė prieglobstį žmonėms. Jis taip pat pasirūpino maistu, kad išsigelbėjusieji išvengtų bado.

Ant septynių kalvų išsidėstęs miestas neturėjo plėtros plano, didžioji sostinė buvo pavojingai perpildyta gyventojų. Romos Respublikos laikais klestėjo spekuliacija nekilnojamuoju turtu, žemės nuoma buvo labai brangi, taigi tai dar labiau aštrino gyventojų tankumo problemą. Nenuostabu, kad gaisrai Romoje kildavo nuolat. Ugnis lengvai plisdavo tarp namų, kurių dauguma buvo kelių aukštų, stovėjo vienas prie kito, o juos skyrė tik siauros gatvės. Maistą žmonės gamindavo ant paprastų, kartais atvirų ugniakurų, medžio anglių. Daug namų šliejosi prie šventyklų, kurių stogai buvo paremti medinėmis sijomis. Visa tai didindavo gaisro riziką.

Labiausiai įtarimus dėl gaisro kurstė prieštaringa imperatoriaus Nerono asmenybė. Jis buvo laikomas ekscentrišku tironu, todėl jo nedori darbai (tarp jų – motinos ir žmonos žmogžudystės) metė įtarimų šleifą. Mintis, kad Neronas pats galėjo sukelti gaisrą Romoje, tuo metu nedavė ramybės daugumai žmonių. Imperatoriaus aistra teatrui skatino kalbas, neva jis ieškojęs progos sukurti poemą apie miesto sudeginimą.

Atsitiktinai ugnis sunaikino ir didelę dalį žemės, kuri Neronui buvo reikalinga jo aukso namų – didingų ir ekstravagantiškų rūmų – statybai. Imperatorius vengė klausimų apie savo galimą kaltę, ir visą atsakomybę užkrovė mieste gyvenančiai mažumai – krikščionims.

Apkaltinti krikščionis sukėlus gaisrą buvo paprasta. Šių skurdžiai gyvenančių žmonių buvo nedaug, be to, Romos piliečiai juos laikė svetimšaliais. Mieste sklandė gandai apie krikščionių slaptai atliekamas uždraustas religines apeigas. Gaisras suteikė Neronui puikią progą pradėti krikščionių persekiojimą, viliantis kartu nuraminti įpykusius žmones ir palenkti juos į savo pusę. Daug krikščionių buvo suimti, nemažai jų tragiškai žuvo – arenoje sudraskyti laukinių žvėrių, vinimis prikalti prie kryžiaus arba sudegint gyvi.

Šiandien manoma, kad Neronas greičiausiai vis dėlto nesukėlė pražūtingojo gaisro, kuriame neteko beveik tiek pat, kiek ir miestiečiai, praradę visą savo turtą - jo rūmai buvo suniokoti, o iš imperatoriškosios galios simbolio – Didžiojo cirko – liko tik griuvėsiai. Po Nerono mirties, vengdami gaisrų, vėliau valdę imperatoriai ėmė daugiau dėmesio skirti miesto išplanavimui.

Įdomu

● Klaudijus Cezaris Augustas Germanikas Neronas gimė 37 metų gruodžio 15-ąją Ancijo miestelyje, Italijoje. Būsimasis imperatorius iš pradžių turėjo kitą vardą – Lucijus Domicijus Ahenobarbas. Jis buvo vienturtis konsulo Gnėjaus Domicijaus Ahenobarbo ir Kaligulos sesers Agripinos jaunesniosios sūnus.

● Neronas buvo penktasis ir paskutinis Julijaus–Klaudijaus dinastijos imperatorius, Romos imperiją valdęs 54–68 metais, per vėlesnį savo valdymo laikotarpį negailestingai žudydavęs nepageidaujamus asmenis. Kartu jis – ir meno gabumais apdovanotas jaunas valdovas. Imperatorius buvo aistringas spektaklių mėgėjas, pats scenoje pasirodydavo kaip dainininkas, o cirko arenoje – kaip vežėjas. Neronas, susižavėjęs savimeilę tenkinusia artistine veikla, 66 metais išvyko į Graikiją tikėdamasis, kad helenai įvertins jo talentą. Ir jis neklydo.

● Kai prieš Neroną sukilo pretoriečiai (gvardija) ir Senatas, imperatorius buvo priverstas bėgti iš Romos. Neronas paskutines savo gyvenimo valandas praleido savo atleistinio (į laisvę paleisto vergo) viloje. Teigiama, kad būtent jis pastūmėjo dvejojančio imperatoriaus ranką ir padėjo jam nusižudyti 68 metais. Vieno žiauriausių Romos imperatorių paskutiniai žodžiai buvo: „Koks artistas žūsta!“ arba, kaip rašoma kitame šaltinyje: „Koks didelis menininkas miršta su manim!“

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu