„Mano vieta yra tarp tų , kurie elgetauja gailestingumo“

Kardinolas Ricardas M. Carlesas laiške, skirtame architekto beatifikacijai, rašė: „Gaudi biografija turėtų būti pradedama pasakoti nuo jo mirties momento. Jį partrenkė tramvajus ir mirties valandą niekas negalėjo jo atpažinti. Gaudi gyveno labai atsiskyręs it kokioje savo kurtos Sagrada Familia „laboratorijoje“! Žinome, kur tąkart jis skubėjo. Kaip ir įprasta, kasdien pėsčiomis jis ėjo į popietinį vizitą Šv. Pylipo Nerio oratoriume, galbūt norėdamas pasimatyti su savo dvasios tėvu.“

Antoni Gaudi mirė vargšų ligoninėje 1926 m. birželio 10-ąją, praėjus trims dienoms po partrenkimo. Jis atrodė tarsi elgeta, todėl daugelis, nors ir matė kraujuojantį senyvą vyriškį, gulintį gatvėje, praėjo pro jį nesuteikę pagalbos. Praeiviai sužalotąjį perkėlė į kelkraštį, kad šis nekliudytų eismui. Galiausiai jis buvo nugabentas į benamiais ir elgetomis besirūpinusią Šv. Kryžiaus ligoninę. Joje taip pat niekas neatpažino garsiausio katalonų architekto. Tik vėlų vakarą, negalėdami sulaukti grįžtančio bičiulio, susirūpinę architekto draugai rado jį ligoninėje ir pasiūlė pervežti į privačią kliniką. Tačiau Gaudi atsisakė tvirtindamas, kad jo vieta „yra tarp tų, kurie elgetauja gailestingumo“.

Architekto mirtį aprašo Josepas Tarragona, jo beatifikacija besirūpinančios asociacijos narys: „Ant pagalvės, greta mirštančiojo galvos, guli skarelė ir kryžius. Jis šypsosi kaip visuomet, kada būdavo laimingas. Nepavyks nupiešti tokios didžiulės ramybės, nenusakomo antgamtinio troškimo pamatyti Tą, kuris yra tikrasis grožio Autorius.[...] Gaudi pakelia galva ir atsidūsta: „Dieve mano!“ Jo žvilgsnis nukrypsta kažkur į tolį, kontempliuojama Dievo garbė, visa ko Pradžia ir Pabaiga. Atrodo, tarsi dalyvautų nepertraukiamai danguje celebruojamoje liturgijoje. [...] Kūnas perrengiamas Sopulingosios Dievo Motinos abitu. [...] Mirusiojo delnuose – krucifiksas ir rožinis, kurį nešiodavosi kasdienių pasivaikščiojimų metu.“ Architekto laidotuvėse dalyvavo minios žmonių. Jis buvo palaidotas vietoje, kuriai paskyrė daugiau nei 40 savo gyvenimo metų – Šv. Šeimos bazilikoje. Jo kūnas ilsisi Švč. Mergelės Marijos del Carmen koplyčios kriptoje, išgaubtoje ties bazilikos pamatais.

Dievo kūrinijos grožis

Genialus vizionierius dar būdamas gyvas pelnė didžiulę šlovę ir buvo lydimas sėkmės, galėjusios atnešti jam turtus ir prabangą. Šiandien architektu yra visuotinai žavimasi, apsilankiusieji Barselonoje vertina jo kūrybą, o girdėję apie ją trokšta savo akimis išvysti didingus architektūros kūrinius. Tačiau nedaugelis žino, kas iš tikrųjų buvo Antoni Gaudi kūrybos įkvėpimo šaltinis, iš kurio menininkas sėmėsi nepaprastų idėjų, stebinančių architektūrinių sprendimų. Šiuos atsakymus sunku rasti turistų vadovuose ar lankstinukuose apie Barseloną. Benediktas XVI, konsekruodamas Šv. Šeimos baziliką, sakė: „Tikrasis grožis yra vienas iš didžiausių žmonijos poreikių, tai tarsi šaknys, iš kurių išauga ramybės ir vilties šakelės. Grožis liudija apie Dievą, nes grožio kūrimas, kaip ir Dievas, ragina išsilaisvinti ir atitolina nuo egoizmo.“

Kaip pabrėžė popiežius Benediktas XVI, A. Gaudi sėmėsi įkvėpimo „iš trijų iškalbingai jam liudijusių ir jį praturtinusių knygų – gamtos, Šv. Rašto ir liturgijos. Tokiu būdu šio pasaulio tikrovė, atsiskleidusi per gamtos grožį, buvo siejama su Atpirkimo istorija, užrašyta Biblijoje ir įkūnyta liturgijoje“.

Gaudi mėgdavo sakyti, kad visi, kurie tyrinėja gamtą ir siekia ją pažinti, kad, remdamiesi jos dėsniais, galėtų kurti, bendradarbiauja su Kūrėju. „Didžioji knyga, esanti visada atvira, kurią privalome skaityti ir iš jos semtis jėgų, yra Gamta. [...] Atradimas grindžiamas gebėjimu pastebėti tai, ką Dievas paliko žmonių akims. Pažiūrėkite į tą eukalipto medį. Auga. Atkreipkite dėmesį į kamieną, kuris išsiskaido į šakas ir mažesnes šakeles, besibaigiančias lapais. Jos sukuria geometrines figūras. Visame sode yra gracingų medžių. Svarbus kiekvienas jų elementas, lapas ar šakelė. Jiems nereikia jokių išorinių detalių ar papildomų atramų. Tai per tūkstantmečius nesikeičiantis modelis, kurį gavome iš Dievo. O mes, žmonės, kuriame viską atvirkščiai“, – architektūros studentams sakydavo Gaudi.

Remdamasis gamtos stebėjimais Gaudi kūrė drąsią geometriją – sudėtingų nelygumų, nevienodumų, išraiškingų išlenkimų: hiperbolinių, elipsinių ir kitokių parabolių. Labiausiai išsiskirianti parabolė, susidaranti susidūrus dviem simetrinėms plokštumoms, turinčioms vieną ašį, dėl savo begališkumo dažnai interpretuojama kaip Trejybės ir amžinybės simbolis.

Tačiau asmeninis santykis su Dievu katalonų architektui buvo visų svarbiausias. A. Gaudi gilinosi į Šv. Rašto studijas, skaitė liturginius tekstus, buvo pamaldus Švč. Mergelei Marijai. Savo dieną jis susiplanuodavo taip, kad joje liktų laiko Eucharistijai švęsti, Švč. Sakramento adoracijai. Maldos laikas suteikdavo jėgų kasdieniame sunkiame darbe, apie kurį sakė: „Gyvenimas yra kova. Kad galėtumei kovoti – reikalingos jėgos. Tikroji jėga – dorybės, kurios įgyjamos ir ugdomos per dvasingumą ir religines praktikas.“

Dvasinio tobulėjimo kelyje A. Gaudi palaikė dvasinis palydėtojas ir nuodėmklausys. Jam buvo svarbus Atgailos sakramentas. Architektas praktikuodavo įvairias pasninko formas, siekė liudyti tikėjimą gailestingumo darbais – lankydavo ligonius, aukodavo vargšams, beveik jokio atlygio, gauto už atliktus darbus, nepasilikdamas sau. Vis dėlto jaunystėje A. Gaudi nebuvo giliai tikintis asmuo. Nepaisant gyvo tikėjimo liudijimo, kurį jam rodė tėvai, bei įgyto katalikiško išsilavinimo, savo karjeros pradžioje Gaudi buvo nešamas sėkmės verpeto ir kaip dauguma jaunuolių be skrupulų naudojosi jos malonumais.

„Mano klientas neskuba“

Barselonos turtuoliai teikė dosnių užsakymų, kuriuos realizuodamas A. Gaudi išgarsėjo kaip vienas didžiausių savo laikmečio modernistų. Nors jis įgyvendino daugybę nuostabių projektų, tačiau tikrąjį atsidavimą darbui architektas įrodė projektuodamas Sagrada Familia. Bazilika tapo jo viso gyvenimo kūriniu. Nors iki šiol šventovės statybos darbai nėra baigti, tačiau ji neabejotinai laikoma Barselonos vizitine kortele. Deja, šiais laikais ji vis labiau tampa turistine atrakcija ir architektūrine įdomybe, nors statybos, pradėtos 1882 m. kovo 19 d., tikslas buvo visiškai kitoks. Pergamente, skaitytame per iškilmes įmūrijant kertinį akmenį bazilikos pamatuose, rašoma: „Monumentali šventovė yra žmonijos atgailos ženklas, didesnei Šventosios šeimos šlovei ir garbei. Ji skirta tam, kad užmigusi širdis būtų pažadinta, tikėjimas pagilintas, o Viešpats būtų gailestingas kraštui ir jo gyventojams.“

Sumanymas pastatyti šventovę kilo vietos tikinčiųjų asociacijai, Šv. Juozapo draugijai, propagavusiai šv. Juozapo ir Šventosios šeimos kultą. Pastarojo šventojo prašoma, kad jis padėtų įgyvendinti projektą ir užbaigti statybas. Bazilikos statybos suvokiamos kaip padėka už Atpirkimą ir atgailos už nuodėmes ženklas, todėl jos finansuojamos išimtinai tik tikinčiųjų aukomis, įtraukiant mokesčius, gautus parduodant bilietus už įėjimą į šventovę. Šis principas, kad šventovė turi būti finansuojama išskirtinai tikinčiųjų aukomis, yra ribojančio pobūdžio, todėl sunku numatyti tikslią datą, kada šventovės statyba bus baigta.

Antoni Gaudi nuo pat pradžių tikėjo šio projekto sėkme. Nors suvokė, kokių finansinių išteklių reikės jam užbaigti, architektas meldė šv. Juozapo, bazilikos statybų globėjo, užtarimo ir pagalbos. Kai būdavo klausiamas, kada pabaigs šį projektą, jis paprastai atsakydavo: „Mano klientas neskuba.“

A. Gaudi asmeniškai susitikdavo su žmonėmis, lankydavosi pas miestiečius, prašydamas aukoti šventovės statyboms. Svetingai sutiktas žmonių, jis labai emocingai pasakodavo: „Trokštame, kad šventovė taptų vienu didžiuliu simboliu, meno kūriniu, harmoningai įsipinančiu į epochos, kurioje gyvename, visumą. Iš išorės besigrožintieji šventove, matys apologetinius ir biblinius vaizdus, kurie paskatins tikinčiuosius kontempliacijai to antgamtiškumo, kuris bus patiriamas šventovės viduje.“ Šį sumanymą architektui neabejotinai pavyko įgyvendinti, tikslą tebetęsia ir šiuolaikiniai bazilikos architektai. Galima sakyti, kad labiausiai žinoma Ispanijos šventovė yra didžiulis katekizmas. Jeigu tik pažvelgtume į ją dėmesingai, atidžiai, A. Gaudi akimis, matytume kiekvienos detalės paskirą vietą bendrame Biblinių vaizdų kompozicijos lobyne.

1890 m. buvo paruošti brėžiniai pradiniam viso komplekso darbų statybų etapui. Projekte buvo numatytos ne tik penkianavės, kryžiaus formos plano šventovės statybos, tačiau parapinės mokyklos bei vienuolyno vieta. Iš pradžių Gaudi numatė tik vieno, pagrindinio bokšto – simbolizuojančio Kristų Bažnyčios vadovu – statybas. Visgi, besitęsiant statybų darbams, architektas nusprendė pakeisti pirminę koncepciją ir nusprendė projektuoti 18 bokštų baziliką – portaluose numatyta 12-os bokštų, simbolizuojančių apaštalus, vieta, 4 bokštai, dedikuoti evangelistams, apsuptų pagrindinį, Kristų simbolizuojantį, šventovės bokštą, paskutinysis – aštuonioliktasis – skirtas Švč. Mergelei Marijai. Marijos bokšto viršūnę, pasak architekto, turėjo vainikuoti žvaigždė, o Kristui skirtą bokšto viršūnę turėjo puošti kryžius – apšviestas kitų bokštų šviesos, aukščiu išsiskiriantis iš kitų šventovių ir globojantis miestą. Atsižvelgdamas į tai, kad aukščiausia, natūrali, gamtos sukurta vieta Barselonoje yra Montjuic kalva, kurios aukštis 173 m virš jūros lygio, A. Gaudi nusprendė, kad pagrindinio šventovės bokšto aukštis sieks 170 metrų, nes nenorėjo, kad žmogaus kūriniai viršytų Dievo kūrinius. Bazilikos eksterjeras turėjo tapti „atverta, akmenyje įrašyta, Evangelija“.

Dievo architektas

Sagrada Familia reikšmę pabrėžė popiežius Benediktas XVI: „Šios šventovės paaukojimas Šventajai šeimai epochoje, kada žmogus nori kurti gyvenimą, nusisukdamas nuo Viešpaties, tarsi pastarasis neturėtų ko jam pasakyti, yra nepaprastos svarbos įvykis. Šiuo savo kūriniu Gaudi parodo, kad tik Viešpatyje žmogus gali pamatuoti save, tik Dievas yra visų dalykų matas, o tikroji originalumo paslaptis – grįžimas prie Pradžios, kuri yra Dievas. Gaudi pats, atsiverdamas Dievui, sugebėjo šiame mieste sukurti erdvę grožiui, tikėjimui ir vilčiai, kurioje būtų vedama link susitikimo su Tuo, kuris pats yra Tiesa ir tikrasis grožis.“

Korėjiečių budistas Yun Young-Joo, kuris atsivertė į katalikybę, rašė: „Gaudi architektūra yra išskirtinio meninio grožio. Ji jungia klasikinio ir gotikinio meno elementus, tačiau joje ypač išsiskiria gamtos elementai ir simboliai, parodantys Dievo kūrinijos grožį. Gaudi, nuolatos ieškodamas tiesos, kūrė darbus, kuriuose juntamas „Dievo kvėpavimas“. Apsilankymas Šv. šeimos bazilikoje, Barselonoje, paliko mano širdyje neištrinamą pėdsaką. Pamatęs A. Gaudi meną ir kūrybą, su Dievo pagalba įtikėjau Jo egzistavimu ir atsiverčiau į katalikybę, nors iki to laiko buvau budistas. Gaudi evangelizuoja pasaulį pasitelkdamas savo kūrinius, kartu išlikdamas didžiu architektu.“

Antoni Gaudi savo nuolankiu ir kukliu gyvenimu primena svarbiausias vertybes. Jis sakė: „Gyvenimas yra meilė, o meilė – pasiaukojimas. Tik pasiaukojimas atneša tikruosius vaisius, o tinkamas dvasinis ugdymas ir materialioji gerovė priklauso nuo visų narių atsidavimo bendruomenės gėriui.“ Katalonų architektas savo pavyzdžiu parodo, koks neišmatuojamai svarbus gyvenime yra tikėjimas: kasdienė malda, esant galimybėms kasdienė Eucharistija, Švč. Sakramento adoracija, reguliari išpažintis. Tai, pasak Gaudi, suteikia jėgų kovojant kasdieniame gyvenime.

Antoni Gaudi beatifikacijos procesas pradėtas 1994 m. Mirus menininkui, artimiausi jo pažįstami ir bičiuliai nesidrovėdami vadino ji šventuoju. Sesuo Rosa, karmeličių vienuolyno vyresnioji, kuri rūpinosi A. Gaudi tėvu ir bičiuliavosi su architektu, rašė: „Tai tikras Dievo tarnas. Laikui bėgant Bažnyčia jį kanonizuos, nors šventasis jis jau yra.“

Šaltinis: Bernardinai.lt