Petra (graikiškai „akmuo“) – archeologinė vietovė Jordanijoje, garsėjanti akmens statulomis, išskaptuotomis uolose apie 200 m. pr. m. e.
Rausvas lyg rožė ir senas Petros miestas buvo nabatėjų karalystės sostinė, pirmąsyk paminėta dar VII a. pr. m. e. Apie nabatėjus žinoma nedaug: iš prigimties jie buvo klajokliai ir Petroje įsikūrė dėl jos geografinės padėties. Šis miestas buvo sunkiai pasiekiamas, tačiau tai leido jam tapti klestinčiu karavanų ir prekybos centru. Pro Petrą driekėsi Karalių kelias, jungiantis miestą su Raudonąja jūra. Kiti keliai siejo miestą su Arabija, Tarpupiu (Mesopotamija) ir Viduržemio jūra. Senasis miestas saugiai glaudėsi prie kalnų grandinių.
Kalnuose nabatiečiai pastatė nemažai šventyklų dievams garbinti. Petroje buvo maldos namų (vienuolynų), turgaviečių, du amfiteatrai, daugybė tiesiog uolose iškaltų kapaviečių. Į gyvenamąją miesto dalį buvo galima įžengti tik iš rytų, išdžiūvusios Siko upės vaga. Kadaise šios upės vandenys akveduku buvo nukreipti į miestą.
Vienas geriausiai išsilaikiusių, į Siką atgręžtų pastatų – tai kapavietė, vadinama al Kaznė (iždas, lobynas). Pagal legendą, iš Egipto faraonų nelaisvės pabėgę žydai į Pažadėtąją žemę traukė pro šias vietas (apskritai su Biblijos pranašo Mozės vardu čia susieta gausybė legendų, iš kurių viena byloja, jog būtent iš Petroje esančios uolos Mozė išgavo vandens, kad pagirdytų savo tėvynainius). Egipto faraonas, besivijęs žydus, judėjo labai lėtai, kadangi su savimi vežėsi nesuskaičiuojamus lobius. Trokšdamas kuo greičiau pasivyti bėglius, jis nusprendė savo turtus paslėpti būtent Petroje, viršutinėje vieno puikaus statinio dalyje. Legendos, žinoma, ir lieka legendomis, o realybė tokia: al Kaznė buvo greičiausiai I a. pr. m. e. pastatyta kaip nabatėjų karaliaus Areto III kapavietė.
I-ame mūsų eros amžiuje Petros turtai sužadino Romos imperijos pavydą, ir nabatėjų šalis tapo jos dalimi. Romėnai įnešė architektūrinių naujovių, tačiau klestėjimo nesuteikė: karavanai patraukė kitais keliais, ir Petra ėmė prarasti savo įtaką. Vėliau, VI a., miestas tapo krikščioniškosios Bizantijos dalimi, bet dėl dažnų žemės drebėjimų jo gyventojai ėmė palikinėti miestą. Paskutinės statybos čia vyko XII a., Kryžiaus karų metu, bet vėliau gausybėje urvų, šventyklų ir mauzoliejų iš rausvojo akmens gyveno tik vietiniai beduinai. Visas likęs pasaulis Petrą užmiršo.
Gandas apie tarp uolų ir smėlynų pasimetusį senovinį miestą europiečių smalsumą žadino ne vieną šimtmetį. Tačiau visos miesto paieškos buvo bevaisės: toldama laike, Petra įgavo legendos bruožų, kol pagaliau 1812 metų rugpjūtį buvo aptikta. Tikėdamasis surasti pasimetusį miestą, šveicarų tyrinėtojas Johanas Liudvigas Burkhardtas su vienu karavanu išsirengė kelionėn iš Damasko į Kairą. Beje, ekspedicijos metu jam teko apsimesti musulmonu, norinčiu padėti auką ant Petroje palaidoto pranašo Aarono kapo.
Kalnai, prie kurių mokslininką atvedė vienas iš beduinų, iš tolo atrodė visiškai neįveikiami. Tačiau nelauktai prieš keliautojų akis atsivėrė siauras įėjimas į gilų tarpeklį. Šio vingiuoto kanjono dugne ir pasirodė esantys mirusio miesto – nabatėjų sostinės Petros – griuvėsiai. Per pastaruosius 600 metų Burkhardtas buvo pirmasis europietis, išvydęs šį puikų architektūrinį šedevrą.
Kaip paaiškėjo vėliau, Petra veltui buvo laikoma pasimetusiu miestu - ji niekur nepradingo, tiesiog musulmonų geografai ne visai tiksliai nurodė jos buvimo vietą žemėlapiuose. Dar XVIII a., kai Anglijoje buvo rengiamasi išleisti Juozapo Flavijaus veikalus, Petros vieta juose buvo nurodyta absoliučiai tiksliai. Tačiau vėlesni netikslumai įvairiuose žemėlapiuose ir aprašymuose lėmė, kad tikroji Petros buvimo vieta pradingo iš įrašų, o Burkhardto atradimas išsyk tapo sensacija.
1984 m. Jordanijos valdžia iškeldino beduinus iš Petros urvų ir statinių, ir miestas tapo pagrindine šalies įžymybe. 1985 m. Petra įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
