„Helsinkyje susitikęs su senu lapinu Putinu, Donaldas Trumpas grįžo namo kaip pudelis“, – šmaikštauja šveicarų dienraščio „Baseler Zeitung“ vyriausiasis redaktorius Markus Sommas, komentuodamas Amerikos prezidento diplomatinį fiasko. Drauge jis atkreipia dėmesį į Vakarams iškylantį išties rimtą klausimą: kokia turėtų būti santykio su Rusija strategija sparčiai kylančios Kinijos galybės akivaizdoje.

Trumpo kelionė po Europą, kurios metu jis „iki išprotėjimo ribos privedė iš pradžių Vokietiją, po to NATO ir galiausiai britų vyriausybę“, buvo iš esmės nusisekusi, o daugelis prezidento pareiškimų, nors ir „siutinusių ne vieną jo priešininką“, buvę iš esmės teisingi, – mano komentaro autorius. Ir tik Helsinkyje Trumpas patyrė siaubingą nesėkmę.

„Spaudos konferencijoje su Rusijos prezidentu, garsėjančiu tuo, jog tūlas jo kritikas paprasčiausiai išnyksta, nes būna kieno nors nugalabijamas, – toje spaudos konferencijoje Trumpas sudarė įspūdį, tarsi jis susitinka ne su priešininku, o su sąjungininku“, – rašo Sommas.

Labiausiai komentatorių pribloškė tai, kad Trumpas be jokio skepsio priėmė Vladimiro Putino išsisukinėjimus dėl Rusijos kišimosi į 2016 metais vykusius Amerikos prezidento rinkimus, veikiau jau buvo linkęs suabejoti savųjų saugumo tarnybų tyrimų rezultatais. Koks skandalas – viso pasaulio akivaizdoje Amerikos prezidentas palaikė rusų pusę!

Dar gėdingesnė nei žodžiai buvusi, pasak šveicarų žurnalisto, Trumpo kūno kalba: „Nors aukštas ir apkūnus Trumpas mažą ir smulkaus sudėjimo Putiną pranoksta decimetrais, šalia ruso jis susitraukė į nykštuką. Trumpas lenkėsi prie Putino, imitavo jo judesius, nuolankiai žvelgė į jį, tarsi norėtų parduoti jam prabangų butą „Trumpo bokšte“, – tuo metu Putinas lakoniškai atšovė, kad jam labiau patinkanti jo vila Suomijos įlankoje Lodochny saloje.“

„Trumpas, kaip matyti, pervertino save ir pakliuvo į spąstus. Putinas – tai ne Angela Merkel ar Justinas Trudeau, dvi veikiau jau defenzyvios, oportunistinės asmenybės, kurios leidžiasi stumdomos. Putinas – išrinktas diktatorius, jau ne vienerius metus tvirtai savo rankose laikantis vieną didžiausių ir komplikuočiausių pasaulio istorijoje valstybių. O to pasiekti įmanoma tik turint tam reikalingą niekšiškumo bei rafinuotumo kiekį.“

Užsienio reikalų politikoje neptyrusiam prezidentui Trumpui, be to, dar laikančiam save geriausiu strategu nuo Čingischano laikų, Putinas parodė, kas iš jų yra politikos meistras. Sommo spėjimu, Trumpui ši karti tiesa dar ilgai neduos ramybės. Tą rodo ir nesibaigiantys jo bandymai pasiaiškinti, vis naujos Helsinkyje pasakytų žodžių interpretacinės versijos.

„Apsijuokti viso pasaulio akyse – toks vaidmuo Trumpui nepatinka. Taip, tarsi intriguojančio realybės šou superžvaigždė staiga imtų ir pasijustų kaip visiems pabodęs televizijos viktorinų vedėjas, kurio žiūrovų skaičius nesulaikomai tirpsta“, – rašo žurnalistas.

Vis dėlto, Rusijos atžvilgiu Trumpo užimama strateginė pozicija nėra tokia jau klaidinga, – linkęs manyti komentatorius. Vakarai turėtų mėginti su Rusija palaikyti racionalius santykius, „nors Rusija jokiu būdu nėra demokratinė ar išties teisinė valstybė, o Putinas buvo ir liks šaltakraujis, pavojingas tironas. Niekas net ir neabejoja, jog rusai daro viską, kad tik griautų Vakarus“. Tačiau kokią alternatyvą turi Amerika, o ir visi Vakarai? – retoriškai klausia šveicaras.

Juk tai, kuo kaltinami rusai, taikytina ir kinams. Drauge mums turi būti absoliučiai aišku: „Perspektyvoje kinai pasirodys besą kiečiausi ir svarbiausi Vakarų konkurentai – sena, autoritarinė imperija, sistemingai ir kantriai puoselėjanti savo ambicijas ir, kitaip nei Rusija, disponuojanti tam reikalinga ekonomine potencija. Ir nors Kinija kol kas atrodo taikiai, bet ginkluojasi – kaip jokia kita valstybė. Jau dabar Vidurio imperija turi vieną didžiausių ir moderniausių pasaulio kariuomenių. Ir ji be paliovos auga“.

Vakarai privalo apsispręsti. „Nes net JAV atlaikyti konflikto su visomis supervalstybėmis, buvusiomis ar būsimomis. Turėdami prieš akis šį pasirinkimą, amerikiečiai, o ir rusai galėtų lengviau apsispręsti ieškoti sutarimo su rusais, nors rusai visada liks rusai. Jokios kitos tautos politika per pastaruosius tris šimtmečius nebuvo tokia ekspansionistinė kaip rusų, ką, deja, dabar ne vienas Vakaruose spėjo pamiršti. Be kraujo ir klastos, be negailestingumo ir prievartos rusams niekada nebūtų pavykę tapti geografiškai didžiausia visų laikų šalimi“, – pastebi Sommas.

Tačiau formuoti su rusais racionalius santykius, pasak Sommo, nereiškia jiems meilikauti ar atsidurti juokdario vietoje, kaip tai nutiko Trumpui Helsinkyje. „Racionaliai kuriami santykiai reiškia – pažinti rusus: paprastai jie reaguoja į spaudimą. Kas rodo silpnumą, kaip Trumpas, o prieš jį Barackas Obama, į tą jie rimtai nežiūri. Tokia sena imperinė, gudri tauta nesileidžia lengvai apdumiama. Ir tuomet daro tai, ką nori.“

„Tai Reaganas įveikė rusus Šaltajame kare – ir ne prisitaikydamas, kaip tai mėgino daryti Trumpas ar Obama, o kietai, nedviprasmiškai veikdamas. Iš pradžių jis anuometinę Sovietų Sąjungą pagrįstai pavadino „blogio imperija“, o po to ėmė ginkluotis – kaip niekada anksčiau. Kol Sovietų Sąjunga nebeatlaikė ekonomiškai ir žlugo.“

Markus Sommas buvo Šveicarijos federacinės asamblėjos korespondentas, yra keleto istorinių biografijų ir vienos istorinės monografijos autorius.