Daugiau 
 

Dviejų dingusių laivų paslaptis

04/28/2017 Aidas
society-1-e1493391627472

Paulas Watsonas, knygos „Ice Ghosts: The Epic Hunt for the Lost Franklin Expedition“ autorius, dalyvavo paieškų ekspedicijoje, kuomet buvo rastas laivas „Erebus“. Kalbėdamas iš Vankuverio, jis žurnalui „National Geographic“ papasakojo dingusių laivų istoriją.

- Seras Johnas Franklinas dingo 1848 m., ieškodamas jūrinio Šiaurės vakarų kelio. Papasakokite daugiau apie jo ekspediciją.

- 1845-aisiais, Franklinui buvo beveik 60 metų. Tuo laikotarpiu jis dirbo dabartinės Tasmanijos gubernatoriumi, tačiau buvo išduotas ir priverstas grįžti atgal į Angliją, o jo reputacija liko sutepta. Jo žmona, ledi Jane Franklin, tikrai nepaprasta moteris, buvo pasiryžusi padėti jam pataisyti savo įvaizdį ir karjerą. O kaip tą padaryti? Dar kartą tapti didvyriu, šįkart Arktyje.

Tai buvo jau ketvirtoji jo arktinė ekspedicija. Anksčiau jis kartą beveik mirė iš bado ir žiniasklaida jį praminė „žmogumi, kuris suvalgė savo batus“, mat jis valgė odą nuo batų, kad tik grįžtų iš Arkties gyvas. Jis buvo tikra didvyriška figūra, kurios reputaciją suteršė politika. Taigi, jo žmona išprašė jo vykti į dar vieną, paskutinę, ekspediciją.

Paskutinį kartą laivai buvo pastebėti ties Lankasterio sąsiauriu, kuris dabar yra žinomas kaip rytinis įplaukimas į Šiaurės vakarų kelią. Jam buvo pasakyta plaukti į šiaurę, bet ten jį sustabdė ledynai ir jis pasuko atgal į pietus. Tuomet daugiau niekas jo nematė.

- Londone likusi jo žmona pradėjo kampaniją, kurią jūs vadinate „ilgiausia, didžiausia ir brangiausia dviejų dingusių laivų paieška per visą istoriją“.

- Vaikystėje ji buvo apibūdinama kaip nepaprastai drovi mergaitė, tačiau, dingus jos vyrui, visas drovumas pradingo. Ji pamynė Admiralitetą ir kitas institucijas po padu, ir joms neliko nieko kito, kaip tik jai paklusti. Ledi Franklin netgi gavo apartamentus šalia Admiraliteto pastato Londone, kad galėtų stebėti visus posėdžius, o taip pat rengdavo susitikimus namuose, kur savo žemėlapius jai rodydavo keliautojai ir kiti ekspertai. Admiralitetas jai kartojo, kad ekspedicija turi maisto trims metams ir dėl jų rūpintis nereikia, tačiau ji vis ragino kuo greičiau pradėti paieškas ir galiausiai ėmė jas finansuoti pati. Ji netgi parašė tuometiniam Jungtinių Valstijų prezidentui Zachary Taylorui, sulaužydama visą protokolą. Įdėjusi visas įmanomas pastangas ir padedama kitų, įskaitant Charlesą Dickensą, ji galiausiai privertė Admiralitetą skelbti paiešką. Beje, tarp kone 200 jos dienoraščių ir 2 000 laiškų yra įrašų, kuriuos galima pavadinti žaidimu su spiritizmu – ji lankėsi pas aiškiareges ir būrėjas, bandydama susisiekti su savo vyru.

- Viena pagrindinių figūrų dingusios Franklino ekspedicijos medžioklėje šiais laikais yra inuitas Louie Kamookakas. Papasakokite mums apie inuitų žinias, susijusias su ekspedicija, ir Louie indėlį į galutinį atradimą.

- Būdamas vaikas, Louie Kamookakas išgirdo pasakojimą iš vienos gentainės, kuri prisiminė, kaip dar būdama maža mergaitė su tėvu rado tam tikrų daiktų, įskaitant virtuvinį peilį ir šratus. Ta istorija įstrigo jam į galvą ir galiausiai Louie nusprendė išsiaiškinti, kur galėtų būti ta vieta. Tik vėliau jis sužinojo, kad istorija yra susijusi su Franklino ekspedicija. Jau užaugęs jis atliko inuitų šnekamosios istorijos tyrimą, ir kalbėdamasis su žmonėmis suprato, jog tai gali padėti atsakyti į kai kurias ekspedicijos dingimo paslaptis. Tai buvo esminis taškas šiuolaikinėse ekspedicijos paieškose, kadangi galiausiai jis susitiko su archeologijos ir istorijos ekspertais, o jų visų turimos žinios buvo sujungtos į vieną.

Dingusios laivo nuolaužos[/caption]

- Franklino ekspediciją 2014 m. rado Kanados vyriausybės pasiųsti tyrėjai. Paieškas paskatino ir politika, tiesa?

- Čia labai svarbi geopolitika. Reikėtų grįžti atgal į XIX amžių. Tuo metu, Anglijos karališkasis jūrų laivynas buvo visagalis. Jie tikėjo, kad jeigu neras Šiaurės vakarų kelio, tuomet tai padarys kas nors kitas – pavyzdžiui, rusai. Dabar, XXI amžiuje, Rusija ir Vakarai vis dar kovoja dėl teisių į Arktį. 2007-aisiais rusai nugabeno savo vėliavą ir paliko ją netoli šiaurės poliaus, tarsi parodydami savo pranašumą. Tai labai nepatiko Kanados vyriausybei, tad jau kitais metais Stephenas Harperis, tuometinis konservatorių premjeras, nusprendė pradėti naują dingusių Franklino laivų paiešką. Tai buvo sumanus būdas sujungti politinius tikslus į spindintį nuotykių paketą, kas paglostė širdį Kanados nacionalistams.

Harperis paėmė į gniaužtus visų federalinių mokslo įstaigų kontrolę, tad kai ekspedicija 2014 m. atrado „H.M.S Erebus“, tai tapo geriausiai saugoma paslaptimi Kanadoje. Tyrėjams nebuvo leista apie atradimą pranešti netgi juos plukdžiusio pagrindinio paieškų laivo kapitonui, kol jie žingsnelis po žingsnelio neįgyvendino protokolo, vieną po kito informuodami federalinius pareigūnus, iki pat ministro pirmininko. Aš apie tai sužinojau tik po kelių dienų nuo atradimo, nors plaukiau tuo pačiu laivu, o mano kajutės draugas buvo jūrų archeologų komandos vadovas – vienas pirmųjų žmonių, pamačiusių nuskendusį laivą!

„H.M.S Erebus“ buvo aptiktas palyginti sekliuose vandenyse, ir kone idealiai išsaugotas, išskyrus laivagalį, kuris kažkur nulūžo, galbūt susidūrus su ledynu. Laivagalis mums labai svarbus, nes būtent ten buvo Franklino kajutė. To meto inuitų istorijose pasakojama, kaip jie pasiekė vieną iš laivų ir tamsiame kambaryje rado jau negyvą vyrą su plačia šypsena veide. Dabar ekspertai mano, kad tai yra taip vadinama mirties šypsena, arba po mirties atsirandantys veido raumenų spazmai, atidengiantys dantis tarsi šypsantis.

Kadangi tokia didelė dalis to, ką jie pasakoja apie radimo vietą ir patį laivą, pasirodė esą tiesa, labai gali būti, kad ir „H.M.S. Erebus“ kabinoje galėjo būti negyvas žmogus. O taip pat mes žinome, kad Franklinas mirė laive, nes turime istorinį laišką, kuriame patvirtinama, jog jis mirė prieš įguloms paliekant laivus. Niekas negali pasakyti, ar tikrai Franklinas buvo tame tamsiame kambaryje, bet tai yra reali galimybė.

Vieta, kur dingo Johno Franklino ekspedicija[/caption]

- Paskutinė „paslaptis paslaptyje“, kaip tai vadina Louie Kamookakas, lieka neišaiškinta: Franklino kapo vieta.

- Galime tik spėti, kur iš tiesų yra palaidotas Franklinas. Tačiau pats Louie tikrai tiki, kad tai žino. Jis man sakė, kad jam svarbiausia ne tik rasti dingusius laivus, bet ir Franklino kapą. Inuitai turi istorijų apie iš akmenų pastatytą struktūrą su didele, plokščia viršūne. Inuitai taip pat pasakoja apie „skystą uolieną“, kas skamba panašiai į cementą. Tokio statuso žmogui kaip Franklinas tikrai reikėjo pastatyti garbingą kapavietę, kad vėliau būtų galima sugrįžti ir pergabenti jo palaikus į Vestminsterio abatiją ar kitą atitinkamą vietą. Taip pat yra išlikę pasakojimų apie garsus, panašius į šautuvų salves, kurių galima tikėtis per tokio aukšto statuso žmogaus laidotuves. Nuostabiausia yra tai, kad jeigu kada rastume jo kapą, jame gali būti labai svarbių dokumentų, kurie padėtų atsakyti į daugiau klausimų apie tai, kas nutiko.

Dar vienas įdomus dalykas – Louie ir kiti inuitai tiki, jog Karaliaus Viljamo sala buvo prakeikta nuo pat to laiko, kai Franklino ekspedicija susidūrė su problemomis ir mirė visa įgula. Louie man pasakojo ieškantis ramybės sau, savo žmonėms ir jų žemei. Jeigu jis rastų Franklino kapą ir išsiųstų palaikus namo, jis tiki, kad ta ramybė sugrįžtų, o sujudintos dvasios, sukėlusios tiek daug skausmo jo genčiai, būtų nutildytos amžiams.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu