Režisavo: Jon Favreau. Vaidina: Neel Sethi, Bill Murray, Ben Kingsley, Idris Elba
Rudyardo Kiplingo „Džiunglių knyga“, kaip ir Jonathano Swifto „Guliverio kelionės“, tapo vaikų klasika, nes buvo nuspręsta iš pasakojimo pašalinti kai kuriuos elementus. Abejojame, kad kas nors iš mažųjų (o gal ir didžiųjų) žiūrovų žino, kad drąsusis nuotykių ieškotojas Lemiuelis Guliveris tampa išprotėjusiu atsiskyrėliu, o vilkų užaugintas Mauglis sunaikina jį priėmusių žmonių kaimą.
1967 metų Disney „Džiunglių knygos“ adaptacijos kūrėjai labai sėkmingai suprato, kur ir kaip apkarpyti Kiplingo pasakojimą, kad visiškai šio neišskystintų. Toji strategija kartu su įsimintinomis dainomis ir puikiu dubliažo ansambliu (Sebastianas Cabotas įgarsino orią panterą Bagirą, o Luisas Prima – groteskišką orangutaną Karalių Liuisą) pavertė „Džiunglių knygą“ vienu iš gyvybingiausių ir mylimiausių animacinių filmų.
Naujoji Disney versija yra kitokia – tamsesnė, baisesnė ir kur kas realistiškesnė. Vienintelis gyvo aktoriaus vaidinamas veikėjas yra berniukas Mauglis (kino naujokas Neel Sethi), o kiti džiunglių gyventojai yra sukurti kompiuteriniais specialiaisiais efektais. Ne, jie nėra animaciniai paveikslėliai, o fotorealistiški žvėrys su po galingais kailiais judančiomis mentėmis ir išsiplečiančiais bei susitraukiančiais plaučiais. Kai Mauglio globėjas Bagira prabyla Beno Kingsley balsu, poveikis yra pritrenkiantis – kalbanti pantera! — ir prireikia šiek tiek laiko, kad prie to priprastume.
Netinkamose rankose 2016-ųjų metų „Džiunglių knyga“ su visais tais realistiškai kalbančiais žvėrimis, bendraujančiais su berniuku, galėjo tapti ilgiausia istorijoje Super Bowl reklama. Iš tiesų, jei nesate pats mažiausias žiūrovas, jūs tikriausiai irgi atsargiai žiūrite į vilkus, tigrą, lokį ir panterą, kalbančius amerikietiškais ir britiškais akcentais, o paskui staiga imančius urgzti ir riaumoti – tačiau vizionieriško režisieriaus Jono Favreau vadovavimo ir vieno įspūdingiausių gyvos vaidybos ir specialiųjų efektų derinio dėka „Džiunglių knyga“ yra nuostabiai gražus, vizualiai stulbinantis darbas. Kiekvienas lietaus lašelis, kiekviena lūžtanti medžio šakelė, kiekvienas siūbuojantis augalas ir kiekvienas džiunglių padaras atrodo taip realiai, kaip „Discovery“ ar „National Geographic“ dokumentika – sunku patikėti, kad visas filmas buvo nufilmuotas studijoje Los Andželo centre.
Mauglis, vienintelis realaus aktoriaus vaidinamas juostos veikėjas, pakankamai sėkmingai „bendrauja“ su specialiaisiais efektais sukurtais džiunglių žvėrimis (nors Mauglį vaidinantis aktoriukas Neelas Sethi ir nėra pats subtliausias jaunasis aktorius), kuriuos įgarsina visas būrys garsiausių šiandienos Holivudo žvaigždžių. Scarlett Johansson paverčia pitoną Ka tikra fatališka moterimi (ar reikėtų sakyti „fatališka pitone“?) ir gyvate tikrąja to žodžio prasme, lokys Balu (Billas Murray) čia yra ne tiek bohemiškas veikėjas, kiek tikrų tikriausias sukčius, Karalius Liuisas per Christopherio Walkeno balsą pavirsta psichiškai nestabiliu padaru, o dundantis ir gerklinis Idriso Elbos balsas tigrą Šerchaną paverčia tokiu blogiuku, kurį pamačius šiaušiasi plaukai, ir, žinoma, nepamirštant abiejų Mauglį užauginusių vilkų – griežto, bet geranoriško „tėvo“ Akelos (Giancarlo Esposito) ir mylinčios „motinos“ Rakšos (Lupita Nyong’o.)
„Džiunglių knyga“ yra nuostabiai gražus, vizualiai stulbinantis darbas. Kiekvienas lietaus lašelis, kiekviena lūžtanti medžio šakelė, kiekvienas siūbuojantis augalas ir kiekvienas džiunglių padaras atrodo taip realiai, kaip „Discovery“ ar „National Geographic“ dokumentika – sunku patikėti, kad visas filmas buvo nufilmuotas studijoje Los Andželo centre.
Juostoje yra nuoširdžiai baisių scenų, pavyzdžiui, kai Šerchanas staiga ir netikėtai nužudo vieną mylimą veikėją. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad smurtas šiame filme daugiausiai yra numanomas, vykstantis už kadro, tačiau verta gerai pagalvoti, ar vestis į filmą pačius mažiausius – juk nenorite, kad jūsų penkiametį imtų kamuoti 3D košmarai? Beje, tai yra vienas tų filmų, kurį labai verta rinktis žiūrėti 3D formatu. Vos prieš ketverius metus „Pi gyvenime“ matytas tigras atrodė nepaprastai realistiškas, tačiau jis nublanksta prieš šiai juostai sukurtą gyvūniją.
Nepaisant visų pokyčių, „Džiunglių knyga“ visiškai nenutraukia ryšių su 1967 metų animacija, mat atsisako išsiskirti su kai kuriomis geriausiomis tada skambėjusiomis dainomis, tokiomis kaip Balu „The Bare Necessities“ ar Luiso „I Wanna Be Like You“, kas reiškia, kad šis įtampos kupinas nuotykių filmas kartu yra ir šiek tiek miuziklas. Tai nieko blogo, tik gal vertėjo pasilikti arčiau originalios Kiplingo pabaigos, kad filmas turėtų daugiau emocinės galios ir sunkiai išmoktos išminties. Bet kokiu atveju – dėmesio vertas darbas.
