Daugiau 
 

Džiuzepė Verdis

03/03/2017 Aidas
history-1033-e1488535695498

Džiuzepė Verdis (it. Giuseppe Fortunino Francesco Verdi; 1813 m. spalio 10 d. – 1901 m. sausio 27 d.) – vienas įtakingiausių XIX a. Italijos operos kūrėjų.

Verdis gimė Le Ronkolės kaime, Parmos ir Piačencos kunigaikštystėje (dabar – Parmos provincija). Tėvas buvo smuklininkas, motina - audėja. Kai Verdis buvo dar mažas, jo tėvai persikraustė į Busseto miestą. Čia 1825 m. Verdis ėmė lankyti savo pirmąsias pamokas pas Ferdinandą Provezį, kuris globojo vietinę muzikų bendruomenę. Būtent tada jis pradėjo rašyti pirmuosius kūrinius (gana elementarius), kariškus maršus pučiamųjų orkestrui, bažnytinę muziką, o 1828 m. parašo simfoniją, kuri atliekama Velykų proga.

1832 m. vasarą Verdis išvyksta į Milaną, bandydamas įstoti į Imperatoriškąją Milano konservatoriją, deja, egzaminų neišlaiko. Be to, jaunuolis neatitinka stojimo į konservatoriją amžiaus ir neturi ypatingų gabumų, tad komisija paskelbia nuosprendį – nepriimti. Tada Verdis ėmė mokytis privačiai, dalyvaudavo operos vakaruose Milane, mažesniuose koncertuose. Užmegzti ryšiai su Milano aukštuomene įtikino jį siekti teatro kompozitoriaus karjeros.

Grįžęs į Busseto 1835 m. Verdis tapo miestelio muzikos globėju. 1836 m. veda Margeritą Bareci (mirė 1840 m.), su kuria susilaukė dukters ir sūnaus, tačiau abu jie miršta dar kūdikystėje. 1839 metais su žmona atvyksta į Milaną dar kartą bandyti savo likimo, „kad taptų kompozitoriumi, kad taptų žmogumi“.

Pirmoji Verdžio opera „Obertas, San Bonifačo grafas“ Milano „La Scala“ salėje 1839 m. lapkričio 17 d. pasiekė didžiulę sėkmę. Ji buvo dar atlikta keturiolika kartų, o kitą sezoną pastatyta Karališkajame teatre. Po šios sėkmės, Bartolomėjus Merelis, „La Scala“ impresarijus, pasiūlė Verdžiui pasirašyti sutartį: per dvejus metus – trys operos „po keturis tūkstančius austriškų lirų, o pelnas už parduotas partitūras – pusiau“.

Verdžiui bekuriant antrąją operą „Karalius vienai dienai“, miršta jo žmona. 1840 m. rugsėjo 5 d. operos premjera patyrė nesėkmę ir buvo išimta iš repertuaro. Verdis ketina palikti Milaną ir neberašyti muzikos, bet Merelis įtikina jį parašyti dar vieną operą. Taip gimsta „Nabukas“. Verdis jį rašė su tokiu įkarščiu, jog taip ilgai jį kankinusio sielvarto nelieka nė pėdsako. 1842 m. kovo 9 d. įvyksta operos premjera, o Verdis pagaliau sulaukia šlovės. Laikraščiai rašo: „Verdžio naujoji opera – įtemto, grandiozinio darbo vaisius, ji sukrečia žiūrovus, jie pašėlusiai ploja ir šaukia iš susižavėjimo.“ Iki sezono pabaigos opera buvo parodyta 7 kartus, o rudenį – dar 57; pasiekimas, kokio „La Scala“ nebuvo sulaukęs niekas kitas.

Po 1843-ųjų sekė didelis skaičius operų – garsusis kompozitorius jas kūrė vieną po kitos. Šiuo laikotarpu gimė „Makbet“, parašyta 1847 m. Vėliau - garsusis „Rigoletas“ bei „Traviata“, kuri per premjerą Venecijoje buvo nušvilpta.

Būdamas trisdešimt aštuonerių, Verdis užmezgė romaną su soprantu Džiuzepina Streponi. Jie gyveno nesusituokę, kas tais laikais buvo vertinama itin skandalingai. Pora susituokė tik 1859 m. Tais pačiais metais išleidžiama pirmoji Verdžiui skirta monografija, jis išrenkamas Turino, Bolonijos ir Genujos miestų garbės piliečiu. 1861 m. tampa Italijos parlamento tarybos nariu ir deputatu.

1970-aisiais Verdis sukūrė turbūt didžiausią savo operą, savo gyvenimo „odę“ „Aidą“, kurios premjera vyko Kaire 1871-ųjų gruodžio 24 dieną ir susilaukė žaibiškos sėkmės. Vėlesniais metais Verdis dirbo, perdarinėdamas savo ankstesnius kūrinius, o 1887 m. sukūrė naują operą „Otelas“, parašytas pagal Viljamo Šekspyro pjesę. Ji išsiskyrė tuo, kad neturi preliudo, yra sunkiai suskirstoma dalimis ar atskirais numeriais. „Otelas“ vadinama geriausia Verdžio tragiška opera.

1901-ųjų sausio 21 d. Verdį ištinka paralyžius, sausio 27 d. naktį kompozitorius miršta Milane. Auštant prie „Milano“ viešbučio vežikai pristabdo arklius ir tyliai važiuoja per paklotus šiaudus, miesto valdžios nurodymu paklotus prie įėjimo, kad triukšmas netrikdytų Didžiojo Senio, kuris, apsirengtas juodais rūbais, atgulė paskutinio poilsio. Kompozitorius palaidojamas – kaip buvo nurodyta testamente – kukliai, be muzikos ir kalbų. Jis visą gyvenimą save taip ir laikė paprastu žmogumi. „Aš rašau muziką žmonėms, o ne kritikams“, – yra sakęs Verdis.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu