Politika kaip ir gyvenimas yra pagrįsta darvinizmu – nesugebėjimas prisitaikyti reiškia išnykimą. Nyderlandų rinkimai šį procesą parodė per mikroskopą. Rezultatai atskleidė įvairų, o kai kuriais atvejais netgi tamsų, politinį gyvenimą.

Premjeras Markas Rutte’as teigė, jog „ketvirtfinalyje“ prieš anti-imigraciją skelbiančius populistus jam pavyko iškovoti pergalę, tačiau tokia jo metafora nėra teisinga.

Prieš dešimtmetį Nyderlandų politika buvo panašesnė į dvikovą. Šiandieną mūšio lauke susiduria daug daugiau varžovų. Rinkimuose dalyvavo dvidešimt aštuonios partijos ir tik kelios iš jų kažką juose iškovojo. Rutte’o VVD nebuvo viena iš jų – ši partija, nors savo vietos ir nepraras, rinkimuose neteko labai daug. VVD koalicijos partnerė PvdA, Nyderlandų Darbo partija, buvo beveik sunaikinta. Rutte’ui bus labai sunku sukurti naują koaliciją, o jo varžovas Geertas Wildersas, nors ir nepasiekė savo labai aukštų tikslų, rinkimuose laimėjo daug daugiau nei pralošė.

Tokia ir yra Nyderlandų rinkimų istorija – tradicinės partijos neteko balsų naujoms, mažesnėms partijoms. Nors senbuviai vis dar laikosi, rinkimai parodė, kad apetitas radikaliems politiniams pokyčiams visiškai nemažėja. Su tokiu evoliuciniu procesu susidurs visa senėjanti Šiaurės pusrutulio demokratija.

„Brexit“ buvo dvilypis status quo pasirinkimas. Panašioje kovoje triumfavo ir Donaldas Trumpas. Abejais kartais, taip pat kaip Nyderlanduose, buvo parodyta, jog tai, ką žada tradicinės vyriausybės pastaruosius 50 metų, visiems jau atsibodo.

Prancūzija greitu laiku taip pat susidurs su panašiu dvilypiu pasirinkimu prezidento rinkimuose. Tikėtina, kad tai bus kova tarp nacionalistės Marine le Pen ir energingo, centro-kairiųjų Emanuelio Macrono. Rinkėjai turės tikėtis, jog, kad ir kokie bus rezultatai, Prancūzija sugebės atlaikyti sumaištį.

Kariniai konfliktai vykę pastaruosius keletą dešimtmečių parodė kaip atrodo lošimas iš ateities ir, deja, tai atrodo baisiai.

Pirmiausiai dingsta saugumas, tada ekonomika, ramybė, sveikatos apsauga, mokyklos, elektra, vanduo, maistas ir netgi stogas virš galvos. Viskas pradeda slysti iš rankų tarsi smėlis pro pirštus.

Nors evoliucija neturi ribų, demokratija jas tikrai turi. Labai lengva kažką išrinkti tikintis pokyčių, tačiau visiškai neaišku, kaip tokia nauja politinė kryptis susitvarkys su begale politinių klausimų.