Daugiau 
 

Eurovizija be politikos

04/14/2017 Aidas
voloshina-1038-e1492183138509

Gegužės 9-13 dienomis Kijeve vyks dainų konkursas „Eurovizija“. Priminsiu, kad praėjusį konkursą, vykusį Švedijoje, laimėjo Krymo totorių kilmės ukrainietė dainininkė Džamala su daina „1944“. Pasibaigus nacionalinėms atrankoms, kovo 12 dieną, Rusija paskelbė, kad į Ukrainą šalį atstovauti vyks Julija Samoilova su kompozicija „Flame Is Burning“. Vėliau paaiškėjo, kad 2015 metų vasarą Samoilova dalyvavo okupuotame Kryme vykusiame koncerte-pokylyje „Sporto ir gėrio pasaulis“. Tai yra administracinis Ukrainos įstatymų pažeidimas. Kovo 22 dieną Ukrainos Saugumo tarnyba uždraudė rusų dalyvei įvažiuoti į šalį, kas sukėlė skandalą, sumaniai pučiamą Rusijos propagandos.

Kovo 23 dieną Europos transliuotojų sąjunga pareiškė, kad Ukrainos sprendimą gerbia ir pasiūlė Julijai Samoilovai konkurse dalyvauti per palydovinį ryšį. Tačiau rusiškasis „Pirmasis kanalas“, transliuojantis „Euroviziją“ Rusijos teritorijoje, šią idėją atmetė. Dar daugiau, Rusijos televizijos kanalai pareiškė, kad apskritai netransliuos „Eurovizijos“. Rusijos prezidento spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad Ukrainos sprendimas suduos smūgį „Eurovizijos“ konkursui ir „rimtai nuvertins būsimą konkursą“. Pati Julija Samoilova interviu programai „Šeštadienio žinios“ papasakojo, kad visai nežinojo, jog pažeidė Ukrainos įstatymus. „Kažkaip viskas čia juokingai išeina. Nesuprantu, dėl ko kilo toks sąmyšis. Tai buvo visiškai įprastas koncertas“, – atsakė ji, paaiškinusi, kad koncerte dalyvavo daugybė skirtingų atlikėjų, įskaitant ir amerikiečių reperius.

Dar iki šio skandalo Rusijos žiniasklaida ne kartą rašė apie tai, kad Ukraina gali atsisakyti rengti konkursą. Kartais buvo argumentuojama, kad šalis visiškai neturi lėšų, o kartais prisimenama jų pamėgta „chunta“ ir „banderininkai“. Buvo net rašoma, kad teisė rengti 2017 metų „Eurovizijos“ konkursą gali būti perduota Rusijai. Skandalas dėl rusės dalyvavimo konkurse tėra tik vienas tos milžiniškos informacinės kampanijos epizodas. Bulvarinis šveicarų leidinys „Blick“ pranešė, kad Europos transliuotojų sąjungos generalinė direktorė Ingrid Deltenre pagrasino Ukrainai pašalinimu iš „Eurovizijos“. Buvo rašoma, kad planuojama perkelti konkursą į specialiai tokiam atvejui „užrezervuotą“ Berlyną. „Aš giliai apgailestauju, kad „Eurovizija“ yra naudojama politiniams žaidimams. Konkursas turi džiuginti milijonus žmonių ir juos vienyti, o ne kiršinti vienus su kitais“, – cituoja Deltenre internetinis puslapis „Blick“. Vėliau Europos transliuotojų sąjunga šį pareiškimą paneigė. Pasak sąjungos atstovų, žiniasklaidoje pasirodžiusi informacija, jog konkursas, neva, yra perkeliamas į Vokietiją, buvo išplatinta rusų radijo pokštininkų Vladimiro Kuznecovo (žinomo slapyvardžiu Vovanas) ir Aleksejaus Stoliarovo (Leksusas), paskambinusių Ingrid Deltenre, neva, Ukrainos ministro pirmininko Vladimiro Groismano vardu. Žiniasklaidoje išplito telefoninis chuliganizmas ir neteisinga informacija, o ne oficiali Europos transliuotojų sąjungos pozicija.

Kuo labiau artėja konkurso data, tuo garsiau girdimi raginimai Julijai Samoilovai padaryti „išimtį“. Neva, „menas turi būti aukščiau politikos“. Su tuo sunku nesutikti. Menas turi būti aukščiau politikos, tačiau negali būti aukščiau įstatymų. Krymo okupacija yra tarptautinis nusikaltimas, kuris davė pradžią sunkiai šiuolaikinėje Europoje suvokiamiems nusikaltimams, tokiems kaip pagrobimai, bausmės be teismo, politiniai persekiojimai, žodžio laisvės ribojimas, represijos etniniu ir religiniu pagrindu, bei daugeliui kitų siaubingų dalykų, nuolatos vykstančių okupuotame Kryme. Ukraina nepersekioja Julijos Samoilovos už savo įstatymų pažeidimą. Ji tiesiog jai draudžia įvažiuoti į savo teritoriją už ankstesnį neteisėtą valstybės sienos kirtimą. Būtina pabrėžti, kad Samoilova ne tik atvyko į okupuotą Ukrainos teritoriją, bet ir čia dalyvavo koncertinėse gastrolėse, kurios yra komercinis renginys, t.y. gavo neteisėtą pelną be atitinkamo Ukrainos leidimo užsiimti tokia veikla jos teritorijoje. O štai kaip ta versmė gandų, skandalų, kaltinimų, kuriuos skleidžia Rusija, kaip tik ir yra politika. Tai manipuliacinė politika, siekiant priversti Ukrainą pripažinti Rusijos jurisdikciją okupuotame Kryme.

Teisės sityje yra tokia sąvoka „įteisinimas veiksmu“. Iš esmės „įteisinimas“ arba „legalizacija“ reiškia įstatymiškumą, t.y. leidimą veiklai ir dokumento autentiškumo ir teisinės galios patvirtinimą. Jei Ukraina užmerks akis prieš atlikėjo dalyvavimą komercinėje ar koncertinėje veikloje savo okupuotoje teritorijoje, ji faktiškai tuos veiksmus įteisins. Tokiu atveju, galima kelti klausimą: „Jei jūs nepripažįstate aneksijos, kodėl sutinkate su Rusijos procedūromis, liečiančiomis įvažiavimą į Krymą ir darbą jo teritorijoje?“ Rusija atidžiai seka visus su okupuotu Krymu susijusius dokumentus, kuriuos pakiša pasirašyti Ukrainai.

Priminsiu, kad ukrainietiškos elektros energijos tiekimo į pusiasalį atsisakė būtent Vladimiras Putinas, sutartyje nenorėjęs matyti žodžių „Autonominė Krymo Respublika, Ukraina“. Tam, kad priverstų Ukrainą pasirašyti dokumentą, kuriame okupuotas pusiasalis įvardijamas kaip „Rusijos Federacijos Krymo federalinė sritis“, jis milijonus Krymo gyventojų paliko be apšvietimo. Tas pats galioja ir Dniepro vandeniui, į pusiasalį tiekiamam per Šiaurės Krymo kanalą. Rusija reguliariai kaltina Ukrainą „vandens blokada“ ir kerštu Krymo gyventojams už jų pasirinkimą referendume. Tačiau vandens tiekimo sutartis yra pateikiama „rusiško Krymo“ vardu ir niekaip kitaip. Rusų okupacinė valdžia, kaip Vladimiras Putinas ir žadėjo, dengiasi moterimis ir vaikais. Tai yra klasikinis šantažo, panaudojant įkaitus, pavyzdys.

Rusijos politikoje Krymo atžvilgiu yra ir dar viena svarbi ypatybė. Rusijos Federacija kategoriškai atsisako į pusiasalį įsileisti tarptautines stebėjimo misijas. Į Krymą negali patekti nei Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO), nei „Raudonasis kryžius“, nei Jungtinių Tautų Organizacijos komisijos. Užtat į okupuotą Ukrainos regioną per Rusijos teritoriją nuolat atvyksta Vladimirui Putinui draugiški politikai. Šias keliones rusų propaganda pristato kaip „izoliacijos nutraukimą“, tačiau patys „aukšto rango lankytojai“ oficialių pareiškimų daryti neskuba. Štai du kartus Kryme besilankiusios prancūzų deputatų delegacijos nariai kas kartą tikino, kad kelionė vyko išimtinai asmeniniais reikalais.

Be to, Rusija nuolatos siekia įtraukti į savo tarptautines delegacijas okupuoto pusiasalio atstovus. Kalba eina ne tik apie šešis Valstybės Dūmos deputatus, kurių legitimumo nepripažino nė viena pasaulio šalis, bet ir apie, pavyzdžiui, žurnalistus, „Krymo ir Sevastopolio žurnalistų sąjungos“ narius. Tos dvi regioninės žurnalistų sąjungos (priklausančios „Rusijos žurnalistų sąjungai“) yra įkurtos vietoj išardytų Ukrainos žurnalistų sąjungos regioninių poskyrių. Labai svarbu tai, kad naujai įkurti poskyriai turi tuos pačius pavadinimus, kaip ir anksčiau gyvavusios Ukrainos žurnalistų organizacijos. Todėl, kai tarptautiniuose forumuose kalba „nepriklausomi Krymo žurnalistai“, klausytojai ne visada supranta, kad prieš juos yra apsišaukėliai. Tokia pat situacija susiklostė su Krymo teisėsaugininkais, Krymo totorių organizacijomis. Okupantai deda visas pastangas, kad tik iš tiesų įteisintų Krymo aneksiją. Tad nieko nuostabaus, jog Ukraina siekia, kur tik įmanoma, užkirsti tam kelią.

Nereikia manyti, kad Rusijos „popieriniam karui“ priešinasi tik oficialioji Ukrainos valdžia. Eiliniai ukrainiečiai savarankiškai duoda atsaką gausybei specialiųjų operacijų, kuriomis siekiama legalizuoti okupantų teisę disponuoti Krymu. Kartais jiems tai padaryti pavyksta dar tvirčiau ir ryžtingiau nei valdininkams.

Štai, pavyzdžiui, eksporto kompanijos UA2EU įkūrėjas Aleksejus Liubeckis savo „Facebook“ puslapyje papasakojo, kaip neseniai privertė rusus iš tarptautinės vyno gamintojų parodos „Vinitaly“ stendų pašalinti vynus, gaminamus nusavintose ukrainietiškose vyno daryklose okupuotame Kryme. Tam jam teko iškviesti policiją tiesiai į parodos paviljoną. Žinoma, jei kalba eitų tik apie pelną, rusai galėtų išpilstyti kokybišką ir gerą vardą turintį Krymo vyną į rusų gamintojų butelius, tačiau jie to nepadarė, o tarptautiniams tiekimo susitarimams siūlė „Massandra“, „Inkerman“, „Koktebel“ daryklų vynus tam, kad užsienio įmonės įsigytų pavogtą produkciją ir tarptautiniais tiekimo susitarimais įtvirtintų šias daryklas jau kaip rusiškus prekinius ženklus. Tai iššūkis, sukčiavimas, nieko neįtariančių platintojų vertimas bendrininkais.

Tokiu pat spaudimo įrankiu tapo ir Julija Samoilova. Jos pasirodymas Kijeve reikštų nepakeliamą skausmą širdyse tų, kurie dabar gyvena okupacijoje. Būtų siaubingai pažeminti visi tie, kuri šiuo metu nežino, kur yra pradingę jų artimieji, kurie laukia iš Putino nelaisvės grįžtančių mylimųjų, kurie patys viliasi kada nors grįžti namo. Tokiu tikslu būti išnaudojama nenusipelno ir pati rusų dainininkė.

„Eurovizija“ – tai dainų konkursas, sovietiniais laikais vienijęs laisvąją Europą. Jis neturėtų tapti politinių manipuliacijų placdarmu ir tapti moralinės kančios priežastimi visiems tiems, kurie yra asmeniškai paliesti Krymo okupacijos.

Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu