Kai Mortenas Hilmeris prieš dešimtmetį prisijungė prie Danijos specialiųjų pajėgų, jis nė nenumanė, kaip pasisuks jo gyvenimas. Pirmoji jo misija į tolimiausią Grenlandijos kraštą, kur jis sutiko savo pirmuosius baltuosius lokius, avijaučius ir poliarines lapes, įkvėpė Hilmerį dar labiau priartėti prie gamtos – šįkart per fotoaparato objektyvą. Šiandien jis pragyvenimui užsidirba fotografuodamas gamtą šalčiausiuose planetos kampeliuose, tokiuose kaip ledinis Svalbardo archipelagas, nutolęs daugiau nei 500 mylių į šiaurę nuo žemyninės Norvegijos.
Kino prodiuseris Paolo Impagliazzo dvi savaites sekė Hilmerį, kad sukurtų dokumentinę juostą „Šiaurės tyla“ („Silence of the North“). Dabar Hilmeris pasikalbėjo su internetinio žurnalo „Narratively“ redaktoriumi Brendanu Spiegeliu apie tai, kas verčia jį vis sugrįžti į tolimiausius Žemės užkaborius, koks jausmas žiūrėti tiesiai į akis įsiutusiam žvėriui, ir, žinoma, kokio skonio yra baltųjų lokių mėsa.
- Kodėl būtent Arktis?
- Mane visada labai žavėjo gamta – pirma tai buvo miškai, supantys vietovę, kurioje gyvenau. Tada man labai pasisekė būti išrinktu vienu iš šešių vyrukų, dislokuotų Grenlandijoje, kur išmokau gerbti gamtą ir joje gyventi. Tai suteikė man drąsos keliauti į tokias vietas vienam. Nemanau, kad kitu atveju būčiau išdrįsęs tai padaryti. Visi manęs nuolat klausia, kodėl nekeliauju į Afriką ar kitur, kur ne taip šalta. Aš jiems atsakau, kad jau esu buvęs Afrikoje ir išnaršęs visą Europą, ir kad tame nėra nieko įspūdingo. Ten žmogus ir gyvūnai nelaviruoja ties riba to, kas įmanoma ir neįmanoma.
- Ar visada keliaujate vienas?
- Kiekvieną žiemą susiplanuoju po kelias keliones į Grenlandiją ir vieną ar dvi į Norvegiją. Paprastai ten keliauju vienas pats, su savo palapine, kuoliukais ir šunų tempiamomis rogėmis, ir praleidžiu ten kelias savaites. Ypač turint omenyje mano darbą fotografuojant, manau, kad būtų sudėtinga keliauti su kuo nors kitu. Kai šalia atsiduria komanda, kas nors būtinai pasako – „Pala, reikia paruošti kamerą“, ir lapės nebėra. Kai esi vienas, gali pamiršti įtampą ir 100 procentų susikoncentruoti į gyvūnus ir gamtą.
Grenlandijoje ir Svalbarde aš keliauju su šunimis, tačiau Norvegijoje tiesiog susikraunu mantą ir įrangą ir tempiu roges pats. Paprastai keliauju tik su trimis objektyvais, kitaip viską tampyti kalnuose būna per daug sunku. Man patinka keliauti lengvai.
- Kurių gyvūnų fotografavimas jus intriguoja labiausiai?
- Tikriausiai tai būtų poliarinė lapė. Pavyzdžiui, jeigu prie tavęs pernelyg priartėja baltasis lokys, turi bėgti arba jis, arba tu. Kad ir kaip ten būtų, nenorėtumėte jo glostyti. Tai žavingas gyvūnas, bet, patys suprantate, jis juda lėtai, neturi „charizmos“ ir jį fotografuoti pavyksta tik labai trumpai. Lapės ne tokios bailios. Gali prie jų prisiartinti pats, o kartais jos ima ir apsupa tave. Per mano trijų mėnesių ekspediciją į rytų Grenlandiją fotografijų projektui „Žemė be Saulės“ – fotografavau žiemą, kai Saulė nepakyla ištisus tris mėnesius – lapės ėmė mane atpažinti. Kartą vieną jų fotografavau, ir ji atbėgo šalia ir... susirangiusi šalia užsnūdo. Man tai buvo nuostabiausia, ką buvau patyręs – jaučiausi gamtos dalimi, o ne turistu. Laukinis gyvūnas ėmė ir prie manęs užmigo; tai tiesiog fantastiška.
- O ar neteko kada pavojingai iš arti susidurti su tais didesniais gyvūnais?
- Kartą mes sekėme avijautį vidury žiemos, kai lauke visą parą būna labai tamsu. Priartėjome prie vienos apleistos medžioklių trobelės, ir staiga mūsų šunys pratrūko loti. Įjungiau žibintuvėlį ir pamačiau, kad tiesiai mums prieš akis, gal už dešimties metrų, stovi tas avijautis. Kadangi mes jį išgąsdinome, jis ėmė pulti šunis. Visi šunys buvo pririšti prie rogių, ir aš įsipainiojau tarp jų, kai tuo tarpu avijautis jau buvo per porą žingsnių nuo manęs, visas pamišęs dėl šunų lojimo. Galėjau padaryti tik viena – gindamasis nušoviau jį. Tai buvo vienintelis avijautis, kurį kada nors turėjau nušauti. Tačiau mes nieko neišmetėme – atidavėme mėsą šunims, patys panaudojome odą. Toks jau gamtos ciklas, bet tai buvo labai mane išgąsdinusi patirtis.
- Esate baltųjų lokių apsaugojimo aktyvistas. Ar šių gyvūnų situacija keičiasi?
- Aš priklausau amerikietiškai asociacijai pavadinimu ILCP – Tarptautinė gamtosaugos fotografų lyga. Iš esmės keliauju į Grenlandiją tam, kad įtikinčiau vietinius medžiotojus parduoti savo licencijas medžioti baltuosius lokius, kad gamtosaugos organizacijos galėtų tas licencijas perpirkti ir tokiu būdu apsaugoti tuos gyvūnus. Kai medžiotojas nušauna baltąją mešką, jis neuždirba labai daug pinigų, bet tokiu būdu jis gali uždirbti dvigubai tiek nė nenušaudamas gyvūno. Deja, vyriausybei nepatiko mano mintis... Tačiau tada aš nusprendžiau, kad man pačiam reikia geriau suprasti, kaip visa tai veikia. Labai lengva sėdėti čia, Danijoje, šalia prekybos centro, su krūva pinigų – labai lengva taip sėdėti ir teisti kitus per atstumą. Tad nusprendžiau geriau pažinti tuos medžiotojus ir jų kultūrą. Susiradau kelis gerus draugus ir kartą vienas jų manęs paklausė, ar nenorėčiau paragauti lokienos kartu su jais. Pagalvojau, kodėl gi ne? Aš noriu gerbti jų gyvenimo būdą, noriu suprasti juos. Tada išsikalbėjome, ir sužinojau, kad tam vyrukui medžioklė yra vienintelis dalykas, kurį jis turi. Jis išmoko to iš savo tėvo, o šis iš savo tėvo. Jiems tai atrodo vienintelis būdas išgyventi šiaurėje.
Manau, dauguma žmonių, užsiimančių rimta gyvūnų apsaugojimo veikla, supranta, kad norint, jog žmonės priimtų tavo
nuomonę, tu privalai juos gerbti. Būti ten, suprasti juos, matyti tą pasaulį ilgalaikėje perspektyvoje yra geresnis sprendimas nei aiškinti jiems, kad jie neteisūs.
- Ar tai pakeitė jūsų nuomonę dėl lokių medžioklės naudos?
- Ne. Aš vis tiek manau, kad jeigu toks gyvūnas kaip baltasis lokys gali greitai išnykti iš šios planetos, tai nušauti jį yra tas pats, kas prašauti skylę valtyje, kurioje plauki. Mano projektas remiasi tuo, kad jiems yra pasiūloma alternatyva. Manau, dauguma žmonių, užsiimančių rimta gyvūnų apsaugojimo veikla, supranta, kad norint, jog žmonės priimtų tavo nuomonę, tu privalai juos gerbti. Būti ten, suprasti juos, matyti tą pasaulį ilgalaikėje perspektyvoje yra geresnis sprendimas nei aiškinti jiems, kad jie neteisūs. Kalbant apie licencijų pardavimus, dabar vyriausybė Grenlandijoje tą daro su narvalais. Banginių medžiotojai nebežudo narvalų, o sugauna juos ir pritvirtina prie jų sekimo prietaisą, o tada paleidžia, ir tokiu būdu jie užsidirba daugiau nei paprasčiausiai juos nušaudami.
- Privalau paklausti – koks baltųjų lokių skonis?
- Man jis nelabai patiko. Kartais, kai valgai plėšrūnų mėsą, ji turi labai intensyvų skonį. Taigi, man ji pasirodė ne itin skani.
- Esate sakęs, kad į Arktį vykstate ne tik ieškoti tylos gamtoje, bet ir tylos savyje. Koks yra jūsų gyvenimas, kai nesate ten, ties Žemės pakraščiu?
- Šiuo metu esu vienas. Ir toks būnu labai dažnai, nes nuolat daug keliauju. Po tarnybos specialiosiose pajėgose grįžau atgal į savo butuką netoli Orhuso, antro pagal dydį miesto Danijoje, bet kai ėmiau vis daugiau laiko praleisti Grenlandijoje, supratau, kad nebegaliu ten toliau gyventi. Ta vieta man pasidarė pernelyg klaustrofobiška, su visais tais žmonėmis ir automobiliais. Taigi, persikrausčiau į Danijos kaimą, kuris turi mažiausią žmonių tankį kvadratiniame kilometre. Susiradau ten puikią senutę trobelę. Ten ir gyvenu, su savo šunimi, keliomis kiaulėmis, vištomis, žąsimis ir bičių aviliu. Pasidarau naminės uogienės, renku vaisius, pašaudau iš lanko. Iš tiesų, palyginus su vidutiniu danu, gyvenu pakankamai keistą gyvenimą.
- Kur trauksite dabar? Ar planetoje dar liko vietų, kur neteko lankytis?
- Greitai keliausiu į Antarktidą, ir labai laukiu tos kelionės, bet iš tiesų man ne visada patinka keliauti į naujas vietas. Man patinka grįžti į tas pačias vietas. Pavyzdžiui, į vieną mažytį miestelį Grenlandijoje, kur buvau jau šešis ar septynis kartus. Pirmą kartą ten lankydamasis susipažinau su vietos žmonėmis, antrą – tie žmonės ėmė prie manęs priprasti ir kviesti pas save. Trečią kartą jie mane pakvietė į kelionę rogėmis, ketvirtą aš jau atsigabenau savo šunis ir geriau susipažinau su aplinka. Dabar žinau, kur gyvena lapės, žinau, kur būriuojasi baltieji lokiai. Man patinka susirasti kelias tikrai puikias vietas ir grįžti į jas.
* * *
Daugiau informacijos apie fotografą Morteną Hilmerį rasite jo interneto svetainėje mortenhilmer.com.
