„Šaukštas deguto medaus statinę pagadina. Tą ji ir padarė – viską sugadino.“ Tokius žodžius pasakė tėvas, desperatiškai mėginantis pateisinti bandymą nužudyti savo paauglę dukterį, Sabą Qaiser. Jos istorija pasakojama filme „A Girl in the River: The Price of Forgiveness“, kuris sekmadienį laimėjo Kino akademijos apdovanojimą už geriausią trumpametražę dokumentiką.
Mažame miestelyje Pakistano Pundžabo provincijoje, vidury nakties, Sabos tėvas ir jos dėdė įsodino ją į automobilį, nuvežė prie upės ir dukart į ją šovė, prieš įkišdami jos kūną į maišą ir išmesdami į upę. Vienintelis jos nusikaltimas buvo vedybos su mylimu vyru neatsiklausus šeimos leidimo. Jos šeimai atrodė, kad vienintelis būdas apsaugoti jų garbę yra nutraukti jos gyvybę. Tačiau niekas nesitikėjo, kad Saba stebuklingai išgyvens ir vėliau papasakos savo istoriją. Vis dėlto, tai tėra vienas iš daugelio tokių atvejų, su kuriais kiekvieną dieną susiduria moterys visame pasaulyje, kur jų gyvenimus valdo kiti žmonės.
Sabos tėvas ir dėdė greitai po incidento buvo suimti policijos. Dabar jos tėvas tikina, kad vardan garbės ir orumo yra pasirengęs praleisti visą gyvenimą už grotų. Tačiau jam nė nereiks to daryti. Dabartiniai Pakistano įstatymai leidžia taip vadinamų garbės žudymų kaltininkams likti nenubaustiems, jeigu jie atgailauja ir sumoka aukai kompensaciją. Spaudžiama savo kaimo vyresniųjų, Saba galiausiai nusprendė atleisti savo užpuolikams ir paleisti vienintelius jos didelės šeimos maitintojus iš kalėjimo.
Garbės prakeiksmas
Dangstantis šeimos „garbės“ apsaugojimu, moterys visame pasaulyje kiekvieną dieną yra nušaunamos, sudeginamos, pasmaugiamos ar užmėtomos akmenimis. Pasak Jungtinių Tautų, kiekvienais metais pranešama apie daugiau nei 5 000 tokių nužudymo atvejų, tačiau tikrasis skaičius yra kur kas didesnis.
Vien 2014-aisiais Pakistano žmogaus teisių komisija pranešė apie 923 moterų ir 82 nepilnamečių mergaičių nužudymus vardan „garbės“ – 15 proc. daugiau nei metais anksčiau. Ir tai tik oficialūs skaičiai. Apie didžiąją dalį tokių nužudymų niekada nėra pranešama dėl „gėdos“, kurią tai užtrauktų šeimai. Nusikaltimas nėra užfiksuojamas, kūnas nėra randamas, o tyrimas nėra pradedamas.
Nors vyrai taip pat kartais tampa tokių žudynių aukomis, moterys ir toliau lieka pagrindiniais taikiniais. Egzekuciją beveik visuomet atlieka vyresni šeimos nariai – tėvai, vyrai, broliai ir netgi motinos – kurie yra įsitikinę, jog moteris užtraukė jiems gėdą ir negarbę. Praktika yra paplitusi įvairiose religijose ir kultūrose, ir nors populiariausia yra Pakistane, bet vyksta daugybėje šalių, net ir vakarietiškose.
Garbės nužudymai yra giliai įsišakniję patriarchalinėse ir konservatyviose kultūrose, kuriose šeimos ar bendruomenės garbė yra nustatoma pagal jos moterų moralumą, tyrumą ir paklusnumą. Kai kuriose Pakistano dalyse moterys yra laikomos vyro nuosavybe. Toks mąstymas, kartu su įsitikinimu, kad moterys įkūnija šeimos garbę, paverčia vyrus tos garbės „gynėjais“ ir „saugotojais“. Bet koks neva „amoralus“ elgesys neretai turi mirtinų pasekmių: net įtarimas ar melagingas pareiškimas, kad moteris turėjo lytinių ar kitokių santykių su pašaliniu vyru, gali jai baigtis mirtimi.
Tokie klausimai kaip „ką žmonės pagalvos“ ir „ką žmonės pasakys“ tampa žudynių varomąja jėga. 2012-aisiais tėvas ir motina apipylė savo 15-metę dukterį rūgštimi, nes ji užsižiūrėjo į motociklu važiuojantį vaikiną. Atokiame Kohistano regione penkios merginos ir trys vaikinai buvo nužudyti jų šeimų, pasklidus mobiliuoju telefonu nufilmuotam įrašui, kuriame jie kartu dainuoja ir ploja.
Tokie išpuoliai didžiąja dalimi kyla iš struktūrinės nelygybės, dėl kurios moterims sunku būti išgirstoms teisminėje sistemoje. Netgi tada, kai moteriai pavyksta iškelti ieškinį ir policija imasi tirti įvykį, vėlesnis dėmesio trūkumas teismuose ir šariato teisė tampa efektyviu būdu nevaldomai klestėti naujiems nužudymo atvejams.
Kruvini pinigai
Daugybė žmonių Pakistane tiki galintys išvengti teisingumo, jeigu žmogžudystė yra „pateisinama“. Garbės nužudymų bylose nuteisiamų asmenų skaičius ir toliau išlieka labai žemas po to, kai 6-ojo dešimtmečio pabaigoje Pakistanas įvedė šariato teisę, kuri pristatė islamiškąją atleidimo ir atpildo už bausmę sistemą. Pagal šią teisę, žmonės, kuriuos buvo bandoma nužudyti ir kurie pasikėsinimą išgyveno, gali atleisti savo skriaudėjui mainais į piniginę kompensaciją – taip vadinamus kruvinuosius pinigus. Jeigu auka neišgyveno, tuomet teisę atleisti žudikui turi jos šeima.
Tai leidžia teisiamiems žmogžudžiams išvengti teisingumo, sprendimo teisę perduodant iš vyriausybės aukos šeimai ir bendruomenei, kadangi, pagal dabartinius įstatymus, garbės žudymai yra laikomi nusikaltimu prieš individą, o ne prieš valstybę. Toks galios perkėlimas ypatingai neramina dėl to, kad aukos šeimos neretai ir yra tie patys nusikaltėliai. Taigi, jeigu tėvas nužudo savo dukrą, jo žmona gali jam atleisti, o jeigu brolis nužudo seserį, jam gali atleisti jo tėvai.
2004 m. tuometinis šalies prezidentas Pervezas Musharrafas priėmė Kriminalinės teisės pataisą, kuri ne tik paragino griežčiau bausti tokius nusikaltėlius, bet ir kaip maksimalų nuosprendį pridėjo mirties bausmę. Vos mėnesį prieš tai, aukščiausiasis Pakistano teismas leido moterims tekėti savo laisva valia be jų tėvų ar globėjų sutikimo. Nors abu šie žingsniai buvo ilgai laukti, jie nepadarė nieko, kad adresuotų šariato atleidimo teisės paliktas spragas.
Visuomenės pyktis
Tais pačiais metais Pakistano liberalus sukrėtė dar viena žmogžudystė – besilaukianti moteris buvo vidury dienos užmėtyta akmenimis ir sumušta lazdomis savo šeimos narių, nes išdrįso ištekėti neatsiklaususi jų. Nusikaltimas buvo unikalus tuo, kad vyko prie pat Aukščiausiojo teismo rūmų Lahorėje, o jį stebėję policininkai stovėjo ir nieko nedarė. Visuomenė sukilo: žmonės ėmė garsiai kalbėti apie abejingą vyriausybės požiūrį kovoje su šiais nusikaltimais.
Viešas pasipiktinimas ir globalus dėmesys, kurio sulaukė šis baisus nužudymas, paskatino vyriausybę pradėti tyrimą, kuris baigėsi daugumos kaltininkų suėmimu ir įkalinimu. Po jos mirties, kai kurie aukščiausio rango šalies musulmonų dvasininkai taip pat paskelbė, jog ši praktika (kuri iš tiesų yra senesnė negu islamas) neturi vietos religijoje, yra nehumaniška ir žiauri. Tai taip pat tapo svarbiu elementu diskusijose ir padrąsino piliečius, politikus ir įstatymų leidėjus žiūrėti į šiuos žudymus ne tik kaip į kultūrinę tradiciją, bet ir kaip į baustiną nusikaltimą.
Tiek savo kilme, tiek dažnumu, garbės žudynės visiškai priklauso nuo bendruomenės. Griežtos senovinės tradicijos diktuoja, kas yra priimtina, patriarchatas užkrauna garbės išsaugojimo naštą moterims ant pečių, o bendruomenės jas įstato į paklusnumo rėmus. Tuo pat metu, šeima susikuria savo reputaciją ir statusą priklausomai nuo to, kaip kiekvienas jos narys atlieka jam paskirtus vaidmenis. Jeigu garbė yra bent truputį įžeidžiama, kaltininkai yra tučtuojau patraukiami į linčo teismą. Moters elgesys yra laikomas įžeidimu, gėda motyvuoja baudėją, ir mirtis tampa galutiniu nuosprendžiu.
Tai puikiai žino Saba ir jos šeima. Sabos tėvas išdidžiai kalba, besididžiuodamas naujai rasta pagarba sau jo bendruomenėje: „Visi sako, kad dabar mane reikia labiau gerbti. Jie sako, kad esu garbingas žmogus, kad pasielgiau teisingai. Aš turiu ir kitų dukterų. Nuo pat to incidento, kiekviena iš jų sulaukė pasiūlymų tekėti, nes esu vadinamas garbingu žmogumi.“
Jo paleidimas iš kalėjimo ir toks požiūris sukurs naują precedentą šimtams kitų vyrų regione, kurie mato, jog moters nužudymas neužtraukia jokios rimtos bausmės, ir žino, kad galės išvengti teisingumo aukštai iškelta galva.
Nuo to siaubingo incidento praėjo jau pusantrų metų. Sabos tėvas sako „atleidęs“ jai už jos klaidą. Šie žodžiai atskleidžia šiurpinančią tiesą: šeimos garbė yra viskas. Jam atrodo, jog tai, ką jis padarė, kad apsaugotų tą garbę, yra teisinga, ir vienintelis žmogus, kuris turėjo iš to pasimokyti – ir pasimokė – yra Saba.
Tiek savo kilme, tiek dažnumu, garbės žudynės visiškai priklauso nuo bendruomenės. Griežtos senovinės tradicijos diktuoja, kas yra priimtina, patriarchatas užkrauna garbės išsaugojimo naštą moterims ant pečių, o bendruomenės jas įstato į paklusnumo rėmus.
Dokumentika „A Girl in the River: The Price of Forgiveness“ padėjo įžiebti naujus nacionalinius debatus garbės žudynių Pakistane klausimu. Filmas buvo rodomas ir Pakistano ministro pirmininko Nawazo Sharifo namuose Islamabade, ir jį pažiūrėjęs jis paprašė savo administracijos peržiūrėti garbės nužudymų įstatymus ir padėti užtikrinti, kad skriaudikai būtų nubausti, o aukos apsaugotos. Naujosios Pakistano baudžiamojo kodekso pataisos turėtų būti pristatytos Parlamentui jau kovo viduryje.
Nuotraukoje: Saba pasikėsinimą išgyveno, bet randai liko
