Daugiau 
 

Gilyn į biudžetą

03/24/2017 Aidas
chicago-2-3-e1490370927230

„Sukrėtimas!“ šaukia demokratas senatorius Chuckas Schumeris. Net respublikonai nepatenkinti. Didelio išlaidavimo „konservatorius“ kongresmenas Halas Rogersas prezidento Trumpo pasiūlytą biudžetą vadina „drakonišku, neatsakingu ir neproduktyviu“.

Tačiau ar tikrai biudžeto apkarpymai visada yra blogis? Kodėl politikoje (ir už jos ribų) įprasta manyti, kad didelis vyriausybės išlaidavimas padeda žmonėms? Nepamirškime, jis visada turi neplanuotų pasekmių.

Pagalba užsienio šalims yra paremta idealistiniais siekiais, pavyzdžiui, panaikinti skurdą pasaulyje ar įgyti draugų ir sąjungininkų užsienyje. Politikai nuo seno laikėsi įsitikinimo, kad finansiškai apdovanodami gerai besielgiančias valstybes, jie gali pasukti visą pasaulį link atsakingų praktikų, tokių kaip laisvi visuotiniai rinkimai ar leidimas kompanijoms (būkime atviri – ypač Amerikos kompanijoms) vykdyti savo veiklą be jokių trukdžių.

Tačiau šiandien JAV pinigus siunčia tiek draugams, tiek priešams, ir praktiškai nėra būdų sužinoti, ką finansinę paramą gaunančios šalys su tais pinigais daro. Pavyzdžiui, Izraelis iš JAV gauna milijardus dolerių – tačiau mes tokias pat (jei ne didesnes) sumas atseikėjame ir tiesioginiams Izraelio priešams.

Skurdžioms šalims duodami pinigai taip pat retai kada pasiekia pačius skurstančiuosius, kuriems mes norime padėti. Lėšos nuolatos keliauja kleptokratinėms vyriausybėms, kurios iš esmės ir yra atsakingos už apgailėtiną savo šalių padėtį. Tokios mūsų dovanos tik stiprina autoritarinius režimus ir padeda jiems lengviau išvengti poreikio imtis laisvos rinkos reformų.

Šalies viduje vyriausybės pinigus skirstome irgi ne ką protingiau. Štai švietimo departamentas neužsiima vaikų mokymu. Viskas, ką jis daro, tai primeta mokykloms standartus, kurie tik apsunkina eksperimentavimą. Departamentas samdo biurokratus, kurie atlieka nesibaigiančius tyrimus, vietoj to, kad tiesiog būtų leidžiama konkurencijai pademonstruoti mums, kokie mokymo metodai garantuoja geresnius rezultatus.

Švietimo departamentas taip pat populiarina vyriausybės subsidijuojamas studentų paskolas, kuriomis studentai yra apmulkinami ir mano, kad nesvarbu, kokią aukštąją mokyklą ar kokią specialybę pasirinks, vis tiek pabaigę turės naudingų ir darbo rinkoje paklausių įgūdžių. Daugybė studentų giliai įklimpsta į skolas, kai jų savarankiškas gyvenimas dar tik prasideda.

Žemės ūkio departamentas daro didelę įtaką Amerikos rinkimams. Kandidatai į prezidentus pažada subsidijas fermeriams, kad tik laimėtų pirminius rinkimus Ajovoje. Politikai aiškina, kad subsidijos išgelbės sunkiai besiverčiančius smulkiuosius ūkininkus, tačiau tai retai kada nutinka. Pinigų liūto dalis nukeliauja pačiam stambiausiam ir daugiausiai ryšių turinčiam žemės ūkio verslui. Jiems subsidijos priklauso ne ką daugiau nei bet kokiam kitam verslui.

Taip vadinama „kova su skurdu“ iki šiol atsėjo $22 trilijonus dolerių – apie tris kartus daugiau nei mes esame išleidę visiems Amerikos karams drauge sudėjus. Tačiau skurdo problema ir toliau išlieka, nors naujos rinkos ir technologijos jau turėjo didžiąją dalį jo panaikinti. Prieš prasidedant šiai kovai su skurdu, amerikiečiai nuolatos patys išsiverždavo iš skurdo. Gerų norų pastūmėtos išmokos padidino žmonių priklausomybę ir sustabdė šį natūralų procesą. Jos palaiko skurdą.

Be abejo, kai kurios federalinės programos yra iš tiesų būtinos, ir tikrai padeda žmonėms. Kai išleidi trilijonus dolerių, bent dalis jų nubyra prasmingiems ir reikalingiems tikslams. Tačiau tai nereiškia, kad šios paslaugos nuolat turi gauti vis didesnę dalį jūsų mokesčių pinigų.

„Vašingtone neauga stebuklingas pinigų medis“, mums primena Chrisas Edwardsas iš „Cato“ instituto. Interneto svetainėje DownsizingGovernment.org jis detaliai paaiškina, kokios vyriausybinės programos turėtų būti panaikintos. Jis taip pat labai teisingai pastebi, kad net jei programos yra iš tiesų naudingos ir reikalingos, „kur kas geriau, kai jas finansuoja pačios valstijos, nes taip pašalinamas brangiai kainuojantis federalinis tarpininkas“.

Beje, gerokai apkarpyti reikėtų ir tas sritis, kurioms Trumpas nori skirti daugiau lėšų. Pirmiausia, žinoma, gynybai, kuriai mes išleidžiame daugiau pinigų nei kitos septynios daugiausiai jai išleidžiančios šalys – Kinija, Saudo Arabija, Rusija, Jungtinė Karalystė, Indija, Prancūzija ir Japonija – kartu sudėjus. Ar dėl to sumažėja tikimybė būti užpultiems? Ar dėl to tampame mažiau nekenčiami? Ne. Priešingai, brangiai kainuojanti mūsų „gynyba“ neretai kaip tik ir sukelia mums grėsmę.

Šis biudžeto pasiūlymas yra gera pradžia. Bet iki optimalumo jam dar toli.

Johnas Stosselas, knygos „No They Can’t! Why Government Fails — But Individuals Succeed“ autorius

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu