Garsios lietuvių archeologės, antropologės ir archeomitologijos pradininkės Marijos Gimbutienės pavardė gerai žinoma Italijoje, kurią mokslininkė lankė vadovaudama svarbioms archeologinėms ekspedicijoms. Įvairių M. Gimbutienės atminimo ženklų galima aptikti net keliuose Italijos regionuose – Bazilikatoje, Emilijoje-Romanijoje ir Pjemonte. Kas siejo Gimbutienę su Italija ir kodėl šioje šalyje pačių italų (tiksliau – italių moterų) iniciatyva gausiai įamžintas jos atminimas portalui ITLIETUVIAI.IT pasakoja neeiline Gimbutienės asmenybe ir darbais daug metų besidominčios, Lietuvos mokslininkės tyrimus garsinančios Italijos profesorės bei menininkės.
Archeologė, archeomitologijos pradininkė, Kalifornijos universiteto profesorė Marija Gimbutienė žinoma kaip viena reikšmingiausių XX a. moterų mokslininkių. Gal todėl neatsitiktinai Italijoje net keliuose regionuose (Bazilikatoje, Emilijoje-Romanijoje ir Pjemonte) būtent italių moterų, įkvėptų Gimbutienės įžvalgų ir tyrinėjimų, iniciatyva įamžintas šios iškilios asmenybės atminimas.
Gimbutienė (1921 m. Vilniuje – 1994 m. Los Andžele, tais pačiais metais perlaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse) Vilniaus universitete baigė archeologiją. Jau Lietuvoje apsisprendžia eiti savitu, nepramintu mokslinių tyrinėjimų keliu – į vieną tyrimų sritį jungti tautosaką, kalbotyrą ir archeologiją.
Tėvų įskiepytas domėjimasis lietuvių tautosaka, menais, bendravimas su garsiausiais to meto muzikais, rašytojais, įskaitant Vydūną, Joną Basanavičių, paliko ryškų pėdsaką Gimbutienės atmintyje, ji sėmėsi stiprybės iš savo tautos gelmių.
Antrojo pasaulinio karo metais Gimbutienė su šeima – vyru architektūros istoriku Jurgiu Gimbutu ir 1942 m. gimusia dukra Danute – pasitraukė iš Lietuvos. Tiubingeno universitete tęsė archeologijos, etnologijos ir religijų istorijos studijas ir apgynė filosofijos daktaro disertaciją. Vėliau apsigyveno JAV, kur prasidėjo jos kelias į tarptautinį pripažinimą. Dėstė JAV Harvardo, Kalifornijos universitetuose bei toliau tyrinėjo senąjį baltų pasaulį.
Pasaulyje M. Gimbutienė laikoma viena įtakingiausių mokslininkių, savo tyrimuose sujungusia archeologiją, etnologiją, lingvistiką ir religijotyrą į bendrą discipliną – archeomitologiją.
Pagrindinė jos mokslinių tyrimų sritis – postpaleolitinė Europa, kurią mokslininkė pavadina Senąja Europa, arba Deivės civilizacija. Tai buvusi taiki, matristinė civilizacija. Šios civilizacijos žmonės vertęsi žemdirbyste, kūrę nuostabius meno kūrinius ir garbinę Didžiąją Deivę Motiną.
Gimbutienė yra parašiusi 23 knygas, už knygą „Deivės civilizacija: Senosios Europos pasaulis“ 1993-iaisiais jai buvo paskirta Enisfildo-Vulfo premija, skiriama JAV už žymiausius pasaulio kultūros istorijos tyrimus. Mokslininkės 100-osioms gimimo metinėms paminėti, UNESCO ir LR Seimas 2021-uosius paskelbė M. Gimbutienės metais.
Įkvėpė Italijos moteris
Pasaulinio garso lietuvių archeologė 1967–80 m. vadovavo archeologijos paminklų tyrinėjimams Bosnijoje, Makedonijoje, Graikijoje ir Pietryčių Italijoje, Apulijos regione. M. Gimbutienės tyrimai ir darbai tapo svarbūs ne tik archeologams ar istorikams. Jie įkvėpė ir daugybę kitų sričių mokslininkų, menininkų iš įvairių pasaulio šalių – tarp jų ir iš Italijos.
Įvairių moterų grupių, judėjimų, skirtų Gimbutienės atminimui, pavadintų jos vardu, Italijoje netrūksta. Jos žavisi Gimbutienės asmenybe, semiasi idėjų iš jos darbų, vienokiu ar kitokiu būdų garsina lietuvių archeologės vardą, pavyzdžiui, įamžinant šios mokslininkės atminimą keleto Italijos miestų viešosiose erdvėse.
Gimbutienės vardo garsinimui ir įamžinimui Italijoje daug nuveikė būtent moterys italės – įvairių sričių specialistės, pradedant archeologėmis, literatūrologėmis ir baigiant įvairių menų kūrėjomis.
Viena iš aktyviausių įvairių garsiosios lietuvių mokslininkės įamžinimo formų iniciatorių – anglų ir amerikiečių kalbų bei literatūros dėstytoja, universiteto Libera università delle donne lektorė Luciana Percovich.
Nors Percovich neteko pačiai gyvai susitikti Gimbutienės, tačiau šios mokslininkės darbai ir tyrimai apie Didžiosios Deivės Motinos civilizaciją paliko jai gilų įspūdį. Pirmoji neakivaizdinė jos pažintis su garsiąja lietuvių archeologe įvyko 1999-aisiais Milane, konferencijoje „Pirmosios Europos ištakos“, kurios metu amerikietė mokslininkė Joan Marler išsamiai pristatė Gimbutienės veiklą ir jos asmeninį gyvenimą.
Vėliau Percovich pati savarankiškai pradėjo gilintis į Gimbutienės darbus. Jų įkvėpta ėmė ieškoti bendraminčių, kad galėtų pristatyti lietuvės veikalus, naują požiūrį į Europos priešistorę, siejamą su matristine civilizacija, gyvavusia paleolito laikotarpiu, ir ypač jos atrastą archeomitologijos metodą platesniam žmonių ratui.
Tokiu būdu Turine (Pjemonto regione) buvo suorganizuotos pirmosios tarptautinės konferencijos, skirtos Gimbutienės atradimams, o 2014-aisiais – Romoje taip pažymėtos dvidešimtosias Gimbutienės mirties metinės. Percovich kartu su kolege Sarah Perini parengė pastarosios konferencijos pranešimų rinktinę, pavadinimu „Marija Gimbutas. Venti anni di studi sulla dea, Atti del Convegno“ (liet. Marija Gimbutas. Dvidešimt metų studijų apie deivę : konferencijos pranešimai).
Nuo asociacijos iki filmo
Siekiant supažindinti italus su Gimbutienės mokymu, dar iki pirmųjų konferencijų pasirodymo, 2010-aisiais Turine, įkurta asociacija lietuvišku pavadinimu „Laima“.
„Iki asociacijos „Laima“ įsteigimo nueitas ilgas, gerą dešimtmetį užtrukęs gilinimosi į Gimbutienės darbus ir tyrinėjimus kelias. Su bendramintėmis Morena Luciani Russo, Sarah Perini ir Daniela Degan kilo mintis rengti konferencijas, kuriose dalyvautų pranešėjos ir iš Amerikos. Taigi „Laima“ gimė kaip asociacija, reikalinga šių suvažiavimų organizavimui, taip pat kaip įvairios, su šiais renginiais susijusios informacijos, medžiagos išsaugojimo, dokumentavimo ir sklaidos vieta nacionaliniu lygiu“, – portalui ITLIETUVIAI.IT pasakoja Luciana Percovich, viena iš pagrindinių asociacijos „Laima“ steigėjų.
Kitas svarbus Percovich įnašas Gimbutienės atminties įamžinimui – jos ir bendraminčių iniciatyva 100-ųjų Gimbutienės gimimo metinių pažymėjimui įkurtas tinklalapis Preistoria in Italia (liet. Priešistorė Italijoje). Vienas pagrindinių šio tinklalapio tikslų – remiantis būtent Gimbutienės išrastu archeomitologijos metodu dokumentuoti ir suklasifikuoti matristinės epochos archeologines iškasenas, rastas Italijoje. Greitu laiku šio tinklalapio veiklos pagrindu Peskaroje, Abrucų regione, bus įsteigta to paties pavadinimo asociacija.
Dar viena Percovich iniciatyva, susijusi su Gimbutienės vardo ir veiklos sklaida – dokumentinio filmo apie Gimbutienę „Signs out of time“ (rež. D. Read) pristatymas įvairiuose Italijos miestuose. Juosta rodyta siekiant kuo plačiau paskleisti žinią apie archeomitologijos pradininkę Gimbutienę. Italijos publikos filmas buvo sutiktas labai palankiai bei sukėlė didelį susidomėjimą Gimbutienės asmenybe ir tyrimais.
„Marija Gimbutienė nebuvo vien tik mokslininkė, bet ir tam tikra prasme nuomonės formuotoja, kvietusi kitu kampu pažvelgti į civilizacijos sampratą“, – teigia viena iš asociacijos „Laima“ steigėjų ir nepailstanti Gimbutienės idėjų skleidėja Percovich.
Dedikuoja parkus ir eiles
Gimbutienės atminimo ženklų, tiek materialių, tiek tam tikra prasme nematerialų, sudarančių dvasinį žymiosios lietuvių archeologės atminties įamžinimą, galima atrasti ir Emilijos-Romanijos regione, Bolonijos provincijoje, Sasso Marconi mieste.
2008-ųjų kovo 8 d. šiame mieste kitos aktyvios moters, menininkės, poetės ir kultūrininkės Viktorijos Ravagli iniciatyva, oficialiai inauguruotas Marijos Gimbutienės vardu pavadintas parkas.
Inauguracijos ceremonijoje dalyvavo Sasso Marconi merė Marilena Fabbri, Lygių teisių tarnybos narė Sandra Federici, įvairių moterų asociacijų atstovės. Ta proga buvo parengta speciali programa su meniniais intarpais bei pranešimais, siekusiais atkreipti dėmesį į smurtą prieš moteris,
Tuo pačiu metu užgimė ir sociokultūrinė bendrija, taip pat pasivadinusi lietuvių archeologės vardu – Gruppo di Maria Gimbutas.
„Tą pačią dieną, spontaniškai, kai buvo inauguruotas Gimbutienės vardo parkas, po poetės Ambar Past iš Meksikos Čiapaso valstijos (isp. Chiapas) kūrybos skaitymų, kuriuos atliko dešimt moterų, susiformavo grupė, pasivadinusi lietuvių archeologės M. Gimbutienės vardu, kuri daugybę savo rastų artefaktų interpretavo kaip atspindinčius lygiavertę ir taikią civilizaciją, gyvenusią iki neolito, ypač Europoje. Iš jos žinutės, įžvalgų ir mūsų grupės vardo kilmė“, – apie Gruppo di Maria Gimbutas ištakas pasakoja portalo ITLIETUVIAI. IT kalbinta viena iš šios moterų grupės steigėjų Vittoria Ravagli.
„Dabar šio parko medžiai jau dideli užaugo, – mintimis apie veiklas, vykstančias Gimbutienės vardu pavadintame parke dalijasi Ravagli. – Čia organizuojame atvirus nemokamus renginius: literatūrinius, pokalbius apie faktus, susijusius su miesto gyventojais, prisimename savo mirusius draugus ir jų atminimui rengiame skaitymus. Beveik visuomet čia renkasi žmonės, mėgstantys poeziją ir rašymą.“
Gimbutienės atminimas įamžintas dar vienoje viešojoje miesto erdvėje – Potencos mieste (it. Potenza), Bazilikatos regiono administraciniame centre. 2019-aisiais, minint 25-ąsias garsiosios lietuvių archeologės mirties metines, čia, dalyvaujant savivaldybės atstovams, oficialiai inauguruota jos vardu pavadinta žiedinė sankryža – nedidelė žalia erdvė gatvėje Gallitello, netoli galerijos Unità d’Italia.
Ant Gimbutienės atminimą įamžinusios lentelės šalia mokslininkės vardo ir gimimo bei mirties datų itališkai įrašyta: „Archeologė – taikos vėliavnešė.“
Šio svarbaus įvykio iniciatorė ir organizatorė – tapytoja, performerė, skulptorė, Potencos meno ir kultūros centro „Delta“ direktorė Teri Volini.
„Šiandien kalbame apie gatvių, aikščių ir pan. dedikavimą moterims: tai esminis socialinis poreikis ir to apraiškų labai mažas procentas. Todėl svarbu imtis veiksmų tai pakeisti. Taigi šiuo požiūriu labai svarbi ir vertinga ši vardo suteikimo minėtai žiedinei sankryžai ceremonija, kuri įvyko 2019 m. balandžio 30 d. Potencoje, – šio įvykio svarbą pabrėžia Volini. – Rytinėje ir vakarinėje žiedinės sankryžos pusėse pastatytos dvi iškabos su pavadinimu ir didžios archeologės atvaizdu.“
Išskirtinis dėmesys šiai neeilinei asmenybei iš Lietuvos, archeomitologijos pradininkei Gimbutienei Italijoje neblėsta jau keletą dešimtmečių. Iš jos darbų, tyrimų ir idėjų įkvėpimo semiasi įvairių sričių italės menininkės ir mokslininkės, tokiu būdu ir šiandien garsindamos jos vardą, o savo dėkingumą sudėdamos ir į poezijos eiles.
Marijai Gimbutienei
(Vittoria Ravagli)
Vakarėja ir vėjas lengvas pakyla.
Senovės moterys „ačiū“ ištaria tyliai
judėdamos procesijoje
tavo sode,
kur lėtai auga galingas
gilanijos augalas.
Vėjas supainioja jų balsus
su mūsiškiais.
Sumaišo žodžius ir svajones.
Kristina Janušaitė-Valleri, itlietuviai.it
