Kovo 23 d. Balzeko muziejuje buvo pristatyta žurnalistės ir istorikės dr. Gražinos K. Sviderskytės knyga „Lituanica. Nematoma pusė“.
Knygos pasakojimas – tai akistata su 1933 m. įvykiais, kurie siekia mūsų dienas. Jo herojai – ne tik lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas, bet ir daugelis kitų garsenybių ar pirmąkart įvardijamų asmenų – politikų, diplomatų, karininkų, kitų elito atstovų, policininkų, funkcionierių, rezistentų. Aukščiausiais profesiniais apdovanojimais ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje apdovanota G. K. Sviderskytė šią iki šiol paslaptingą istoriją nagrinėja plačiai: daugiau nei dvidešimt archyvų, tūkstančiai anksčiau netyrinėtų ir neskelbtų dokumentų, septyneri metai paieškų ir atradimų Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijoje ir Lietuvoje. Knyga tapęs jos doktorantūros darbas buvo įvertintas Lietuvos mokslo tarybos stipendija ir Lietuvos mokslų akademijos premija. VU profesorių įvertintas kaip labai kruopštus ir detalus darbas iš karto susilaukė dėmesio ir skatinimų išleisti knygą. Pasidavusi profesorių įkalbinėjimams mokslų daktarė bene metus bendradarbiavo su knygą spausdinusia leidykla. Pirmą kartą Vilniaus knygų mugėje pristatyta „Lituanica. Nematoma pusė“ akimirksniu užkariavo knygų mylėtojų širdis ir sulaukė didžiulio pasisekimo. Šiuo metu rengiamas antras knygos leidimas.
Pradėdama savo knygos pristatymą tyrėja tarsi retoriškai paklausė savęs, ką ji veikė tuos septynerius metus nuo 2010 m., kuomet tyrimas ir buvo pradėtas? Pasak autorės, dveji metai buvo skirti tyrimo galimybių patikrai Vilniuje ir Kaune, tačiau kaip pati G. K. Sviderskytė vadina startinis Eureka buvo Čikagoje, Balzeko lietuvių kultūros muziejuje, kur buvo rastas S. Dariaus archyvas.
„Aš niekada net neįsivaizdavau, kad šio tyrimo medžiagą trauksiu iš privataus seifo, kurio aš iki šiol negaliu įvardinti, nes saugotojai prašė neatskleisti jų tapatybių ir saugyklų. Aš net negalėjau įsivaizduoti kaip toli šita kelionė mane nuves – San Fransiske privačiame archyve aš traukiau dokumentus, tarp kurių radau vienintelio lietuvio katastrofos liudininko ataskaitą.“
Prasidėjęs kaip mokslinio darbo projektas po dviejų metų dėl savo apimties jis tapo pagrindiniu mokslininkės tyrimų objektu. Pasak G. K. Sviderskytės, per 80 metų nebuvo nei vieno mokslinio darbo, kuris nagrinėtų Dariaus ir Girėno skrydį. Mokslininkė tiki, kad tyrimas, kuris virto knyga dėl savo dokumentų gausos ir masto bus ypač svarbus ateities kartoms saugant ir puoselėjant atminties kultūrą. Pasak autorės, kiekvienas sakinys, kiekviena knygos pastraipa buvo kažkas naujo, tiek kalbant bendrai ir tiek tyrėjai asmeniškai. Pradėjusi analizę moteris perskaitė nemažai knygų, dokumentų, analizavo įvairius kitus šaltinius, tikėdamasi, jog jai nereikės nei gilesnio tyrimo, nei mokslinės disertacijos, o visus atsakymus į sau užduotus klausimus ji ras kitų mokslininkų darbuose. Deja, istorikė papuolė tarsi į uždarą ratą, kur knygose ir straipsniuose buvo keliami tie patys klausimai, kuriuos kėlė moteris. Neradusi atsakymų, ėmėsi analizės pati.
Apžvelgdama knygą, dr. Gražina K. Sviderskytė nurodė keturias knygos dalis. Pirmoje dalyje skaitytojas yra supažindinamas su tradiciniu Lituanicos pasakojimu, jau daugeliui žinoma Dariaus ir Girėno istorija ir jų veikėjais. Pristatydama pirmą knygos dalį G. K. Sviderskytė siūlė susirinkusiems atkreipti dėmesį į muziejaus parengtą vizualinę Dariaus ir Girėno istorijos medžiagą, kurioje ne tik fotografijos iš lakūnų gyvenimo, bet ir dokumentai, sutartys ir trumpi paaiškinimai. Pasak autorės, tai yra istorikų parašyta istorija, kuri nėra nei geresnė ar blogesnė už tradicinį pasakojimą. „Istorikai tiria, aiškina, tačiau jie negali mokyti, kaip gyventi, kuo tikėti. Jie analizuoja ir pateikia analizę,“ – teigė autorė. Įvesdama į istorijos naratyvą ir supažindindama skaitytojus su knygos veikėjais pirmiausiai G. K. Sviderskytė knygoje pristato Darių ir Girėną. Norėdama išvengti papildomų klausimų knygos autorė suskubo susirinkusiems paaiškinti, jog jos knyga nėra pasakojimas ar biografija apie S. Darių ir S. Girėną. „Šių drąsuolių istorijoms papasakoti neužtektų ir viso mano gyvenimo,“- juokaudama kalbėjo G. K. Sviderskytė. Pirmoje knygos dalyje yra aprašoma Dariaus ir Girėno partnerystė ir analizuojama skrydžio nelaimė. Kadangi dokumentai nėra įslaptinti, juose galima matyti lakūnų rimtus to meto sprendimų ieškojimus. Pats skrydis, pasak knygos autorės, yra neišspręstų klausimų lavina. Detaliau pasigilinus į šią istoriją keliami iki šiol aktualūs ir neatsakyti klausimai: kodėl lakūnai pasirinko tokį skrydį, koks iš tiesų buvo skrydžio planas, kokios pagrindinės šios tragedijos priežastys? Knygos autorę labiausiai nustebino pačio skrydžio pasirengimas: „Apie skrydį rašoma kiekvienoje knygoje, kiekviename straipsnyje, tačiau jis man pasirodė pilnas neatskleistų klodų ir sluoksnių“. Tyrimas atskleidžia, jog skrydžio planas detaliai taip ir nebuvo suplanuotas, o Darius ir Girėnas nebuvo susipažinę su paskutiniais oro teisės pasikeitimais. Pusmetis iki jų numatyto skrydžio buvo performuotos komercinių skrydžių taisyklės, kurios taip pat komplikavo skrydį. Nesėkmingai skrydžio baigčiai didelę įtaką turėjo ir lakūnų patirtis. Nors S. Girėnas buvo patyręs pilotas, tačiau G. K. Sviderskytė S. Darių įvardina kaip aukštus reikalavimus sau keliantį mechaniką, kuris tikrai nebuvo aukščiausios kvalifikacijos. Dėl skirtingos lietuvių ir vokiečių pateiktos to meto orų prognozės viena iš katastrofos prielaidų – blogas oras. Išsiaiškinti, ar tai tiesa, G. K. Sviderskytė į pagalbą pasitelkė meteorologijos specialistą. Buvo atlikta meteorologinė reanalizė ir geografinis tyrimas, kurio metu nustatyta, jog blogas oras neįtakojo Dariaus ir Girėno skrydžio.
Antroje knygos dalyje autorė analizuoja skrydžio eigą ir katastrofos išvadas atliktas Vokietijoje ir Kaune, kurios daugiau formalios. „Išsamaus ir detalaus tyrimo nei Vokietijoje, nei Lietuvoje nebuvo atlikta, nors įmanoma buvo gauti labai svarbių dokumentų, kuriuos galima buvo parsisiųsti. Klausimas kodėl jų nėra? Aplinkybių daug,“ – neužbaigia minties prelegentė, nenorėdama varginti susirinkusios lietuvių bendruomenės papildoma informacija. Lietuvoje atliktame tyrimų išvadų akte, jo pabaigoje mokslininkė randa sakinį, kuriame tarsi užsimenama, jog vokiečiai galėjo pašauti Dariaus ir Girėno pilotuojamą lėktuvą. Pastarasis gandas apie vokiečių ataką prieš lietuvius pirma pasklido belgų ir prancūzų spaudoje, kur viską paaštrino vokiečių socialdemokratų laikraščiai. „Makro lygiu vokiečiai laimėjo, jie puikiai suvaldė komunikacinį srautą ir nukreipė dėmesį nuo to meto svarbių įvykių Vokietijos regione“, – aiškina tyrėja. Erzindama susirinkusią publiką, taigi vokiečiai pašovė Dariaus ir Girėno lėktuvą, ar ne? „Tikrai ne,“ – drąsiai kalbėjo G. K. Sviderskytė. Lietuvoje, pasak autorės, šis gandų burbulas tarsi užsidarė ir gyvavo ilgą laiką, užsienyje ši naujiena spaudoje buvo greitai užgniaužta ir savo aktualumą išlaikė apie 3 dienas.
Trečioje knygos dalyje nagrinėjami dokumentai po katastrofos. Autorė šioje dalyje aiškinasi kaip 3 šalys: Vašingtonas (JAV), Kaunas (Lietuva) ir Berlynas (Vokietija) nagrinėja katastrofos eigą (laikotarpį prieš katastrofą, katastrofos naktį ir po katastrofos). Analizuojama užsienio šalių politika, jų veiksmai, sprendžiami tarptautiniai klausimai. Vienas iš netikėčiausių dokumentų, kuriuos aptiko tyrinėtoja buvo 1933 m. dokumentas, sukėlęs nemažą šoką diplomatams, kuriame nurodoma neskraidymo zonos ribos Vokietijoje. Pastarosios buvo žymimos šalia Lituanicos katastrofos vietos Soldino miške. G. K. Sviderskytė pabrėžia, jog šis įvykis suaktyvino karinę atmosferą, buvo jaučiama II Pasaulinio karo pradžios įtampa.
Ketvirtojoje knygos dalyje pasakojami įvykiai iki 1935 m. – JAV diplomatų pastangos perduoti įvairius dokumentus Lietuvos diplomatams, kurie žadėjo tinkamai pagerbti lakūnus, pastatyti memorialinį paminklą Dariui ir Girėnui, išleisti monografiją ir surengti parodą. „Tačiau niekas nevyksta, kodėl?“ – knygoje klausia tyrėja ir nagrinėja pagrindines priežastis. Pasak autorės, išeivijoje gyvenantys lietuviai pagerbdami Dariaus ir Girėno atminimą, veikė aktyviau – Čikagoje lakūnams buvo pastatytas paminklas, vyko įvairūs minėjimai, mitingai. Lietuvoje paminklas Dariui ir Girėnui pasirodė tik 1993 m. G. K. Sviderskytė visus šiuos draudimus įvardina kaip propagandinius žaidimus, dėl kurių buvo pakeistas istorijos naratyvas, nuo 1933 m. A. Smetonos uždraustos išeivių iniciatyvos, o nuo 1958 m. išeivių iniciatyvos jau buvo draudžiamos Rusijos propagandistų.
Susitikimo pabaigoje knygos autorė nuoširdžiai prisipažino, jog tiki, kad viskas vyksta savu laiku ir jokiu būdų nekaltina savo kolegų istorikų, kad šios istorijos detalės nebuvo atskleistos anksčiau. Kaip pati G. K. Sviderskytė teigė, nereikia raganų medžioklės ir gandų burbulo. Šie tvirtai skambantys žodžiai įtikina, ypač kai „Lituanica. Nematoma pusė“ knyga – tyrimas, kuris buvo vertinamas geriausių istorikų Lietuvoje, o kiekvienas jo žodis yra patvirtintas Lietuvos mokslo tarybos stipendijos laimėtojos istorijos mokslo daktarės, žurnalistės Gražinos K. Sviderskytės, yra svarus indėlis į Lietuvos istoriją.
„Čikagos Aido“ korespondentė Rūta Taraškevičiūtė
