Šių metų kovo 16–17 dienomis Lietuvių Dailės Muziejuje Lemonte (JAV) vyko jau tradicine tapusi kas kelis metus vykstanti Amerikos lietuvius suburianti Gyvosios tautodailės mugė-dirbtuvės, ypatinga tuo, kad kiekvienas dalyvis gali pats prisiliesti prie šimtmečius menančių amatų. Vienas jų – paprotinis kiaušinių marginimas prieš Šv. Velykas, kviečiant gamtą pabusti iš žiemos miego.
Rasa Ibianskienė kvietė mugės svečius išbandyti kiaušinių skutinėjimo techniką, o Aras Volodka – marginti bičių vašku. Lietuviškais raštais papuošę margučius dalyviai toliau galėjo ruoštis Velykų šventėms – Verbų sekmadieniui. Šių velykinių puokščių rišimo subtilybes atskleidė Aldona Rauchienė, pabrėždama Vilniaus verbų įvairumą ir autentiškumą, o Laura Lapinskienė supažindino su sodu – džiovintų šiaudų erdviniu vėriniu, kuris buvo dovanojamas jauniesiems vestuvių proga, o kiekvienuose namuose kabojo virš valgomojo stalo, kur susirinkdavo visa šeima, ir simbolizavo šio ir Anapusinio pasaulio vientisumą.
Nė viena troba neįsivaizduojama be kasdien naudojamų molinių indų ar ūkio rakandų. Asta Zimkus siūlė išmėginti žiedimo amato ir priminė, kad puodžiai nepamiršdavo nulipdyti ir įvairiausių švilpynių savo vaikus pradžiuginti. „To nepamiršdavo ir medžio drožėjai“, – teigė Antanas Gedvilas ir Albinas Šileika bei priminė Gyvosios tautodailės lankytojams, kad drožinėjimas Lietuvoje turi gilias tradicijas – medinių kryžių, koplytstulpių ir rūpintojėlių gamyba laikoma nacionaliniu šalies paveldu. Susidomėjusieji turėjo galimybę susipažinti su drožyboje naudojamais geometriniais raštais, panaudoti juos įpinant gamtos ar baltų religijos motyvų ir patys peiliukais išdrožinėti savo prieverpstę. Kiti dalyviai galėjo tiesiog pasižvalgyti po čia pat, Lietuvių Dailės Muziejuje, tebeveikiančią tautodailininko Albino Šileikos drožinėtų prieverpsčių parodą.
Lankytojai domėjosi, koks menas vis dėlto yra pats seniausias pasaulyje. Bronislavas Ilevičius atsako nesudvejojęs – pynimas. Mokydamas pynėjo amato Bronislavas pasakojo, jog Lietuvoje kiekviename kaime buvo pynėjas, kuris pindavo įvairius krepšius, o šiems pinti buvo naudojamos nedažytos, natūralios karklo vytelės.
Siuvinėjimo meno, kuris sulaukė ne tik mergaičių, bet ir berniukų dėmesio, mokė Auksuolė Kišonaitė-Marciulevičienė ir įtikino šį amatą nesant labai sudėtingą – jis moko susikaupti ir veikia ypač raminančiai.
Marytei Meškauskas dalyvius pavyko sudominti mezgimo amatu, žinomu jau nuo senų senovės, kai megztomis juostomis tiesiog apvyniodavo kojas, o štai vėliau atsirado ir kojinės, pirštinės bei liemenės, ant kurių – neišsemiami geometrinių raštų, augalinių motyvų lobynai.
O kaip susegti liemenę, kad būtų patogu ją vilkėti? Čia į pagalbą ateina odininkai. Vienas jų - Vytautas Rūbas, rodė, kaip būdavo gaminamos odinės sagos, kilpos, juostelės ir brankeriai, kurie buvo naudojami vyriškoms liemenėms, rudinėms ir kailiniams susegti, o vienas svarbiausių odinių dirbinių matyt buvo odinės naginės, kurias turėdavo beveik kiekvienas.
Įvairioms šventėms žmonės puošdavosi metalo papuošalais, ant kurių kalviai iškaldavo saulučių, žvaigždučių, trikampių, tulpių ar lapelių motyvus. Taiyda Chiapetta ragino nebijoti išmėginti kalvio amatą ir įsitikinti, jog tam reikia ne tik jėgos, bet ir tikslumo bei kruopštumo. Tačiau kalvystė, žinoma, buvo tik vyrų užsiėmimas. Moterys turėjo savų darbų, pavyzdžiui, austi. Kiekviena jauna mergaitė didžiuodavosi išmokusi austi, jos kraitis pildydavosi drobių ritiniais, spalvotais ir raštuotais drabužiais bei audeklais – staltiesėmis, rankšluosčiais, lovatiesėmis, juostomis ir kilimėliais.
Su autentiškomis Lietuvių Dailės Muziejuje eksponuojamomis audimo staklėmis lankytojus audimo meno mokė net penkios šio amato meistrės: Violeta Fabianovich, Vida Rimienė, Ilona Rūbienė, Rugilė Šlapkauskienė ir Audronė Tamulienė, o su juostų audimu specialiomis staklėmis supažindino audėjos Virga Rimeikienė, Genovaitė Treinienė ir Kristina Vaičikonienė.
Gyvosios tautodailės rengėjai – Čikagos Lietuvių Tautodailės Institutas ir Lietuvių Dailės Muziejus bei rėmėjai – Lietuvių Fondas džiaugiasi, kad mugėje-dirbtuvėse šiemet dalyvavo ir su senaisiais lietuvių amatais susipažino per tūkstantį Amerikos lietuvių. Dauguma dalyvių buvo iš Maironio lituanistinės mokyklos Lemonte bei Milvokio lituanistinės mokyklos „Kita karta“.
Lietuvių Dailės Muziejaus direktorės Astos Zimkus manymu, tokie renginiai padeda mums nenutolti nuo savo šaknų ir išsaugoti mūsų kultūros autentiškumą.
Bendras visų dalyvių tikslas – padaryti vieną porcelianinę mozaiką „Žydinti Trispalvė“, kuri galėtų puošti Dailės Muziejų ir, pasak šio projekto vykdytojų keramikių Sonatos Kazimieraitienės ir Izidos Valatka, dar ilgai priminti ne tik šias dvi Gyvosios tautodailės dienas, bet ir visus kitus pasaulio lietuvius vienijančius renginius, atkreipiančius žvilgsnį į Lietuvos kultūrą, papročius, tradicijas ir amatus.
Airos Gurauskaitės tekstas ir nuotr.
