Hillary Rodham Clinton
Paklausinėkite žmonių Vašingtone: jie jums gana tvirtai užtikrins, kad Hillary Clinton turi didžiausius šansus būti išrinkta į Baltuosius rūmus. Pastaraisiais metais demokratams prezidento rinkimuose sekėsi, o ir išankstinės apklausos rodo, kad Clinton yra akivaizdi visų kandidatų lyderė, ypač tarp moterų – nenuostabu, kad strategai svarsto, ar kuriam nors respublikonui pavyks ją pavyti.
Tačiau už sostinės ribų, nuo Džordžijos ir Niujorko iki Kalifornijos, šias rinkimines lenktynes stebi visai kiti politikos profesionalai: akademikai ir modelių kūrėjai. Ir štai, pasak jų, demokratai beveik neturi priežasčių taip džiūgauti dėl Clinton šansų.
„Ją laikyti nesutriuškinama favorite yra klaida“, – sako Alanas Abramowitzas.
Abramowitzas nėra nei respublikonas apklausų rengėjas ir analitikas, nei kažkaip nusistatęs prieš Clinton. Jis yra politikos mokslų profesorius Emory universitete Atlantoje. Jis, kaip ir kiti panašūs į jį – t.y. tie, kurie tyliai ir anonimiškai atlieka tyrimus, kai tuo tarpu visokie ekspertai ir žinovai prognozuoja rinkimų baigtį TV ekranuose – turi rimtą pagrindą sakyti, kad Hillary nėra jau tokia aiški favoritė.
„Aš sakyčiau, kad dabar tokia galimybė yra 50-50. Nemanau, kad išmintinga sakyti, jog rezultatas šiuo metu yra didesnis nei 60-40 į bet kurią pusę“, – sako politologas ir nepriklausomas analitikas iš Berklio universiteto Kalifornijoje Drew Linzeris.
Politiniams operatyvininkams tokios prognozės atrodo kaip sapalionės iš dramblio kaulo bokšto. Tačiau prezidento rinkimų prognozavimu užsiimantys politologai tokias išvadas pateikia ne pasikliaudami nuojauta ar nuomone – jie yra sukūrę statistikos modelius, kurie remiasi duomenimis iš moderniųjų prezidento rinkimų kampanijų (nuo Harry Trumano perrinkimo 1948 m.), kad su stulbinančiu tikslumu nuspėtų rinkimų rezultatą.
Geriausiai žinomas prognostinis metodas (kuris labai aiškiai rodo Clinton laukiančias problemas) yra Abramowitzo modelis „Pokyčių metas“ (Time for Change). Mokslininkas jį sukūrė prieš George’o H.W. Busho išrinkimą 1988 metais ir nuo to laiko pasinaudodamas juo atspėjo, už ką balsuos visuomenė septyniose lenktynėse dėl Baltųjų rūmų.
Kad nustatytų laimėtoją, modelis panaudoja vos tris kintamuosius: dabartinio prezidento reitingą, ekonominį augimą antrajame rinkiminių metų ketvirtyje ir kiek kadencijų Baltuosius rūmus valdė kandidato partija. Oficialios prognozės neatliekamos iki vasaros prieš prezidento rinkimus. Tačiau racionalūs dabartinių politinių ir ekonominių sąlygų vertinimai demonstruoja Clinton pažeidžiamumą.
Įsivaizduokite, kad prezidento Obamos reitingai visuomenės akyse nesikeis (t.y. liks geresni nei buvo didžiąją antrosios kadencijos dalį), o BVP augimas antrame 2016 m. ketvirtyje bus 2,4 proc., kaip ir praėjusių metų koeficientas. Pagal šį scenarijų „Pokyčių meto“ modelis numato, kad Clinton užsitikrins tik 48,7 proc. elektorato balsų. Kitaip tariant, pralaimės.
Nedidelis Obamos reitingo gerėjimas ir ekonominis augimas nėra pakankami, kad pakeistų Clinton perspektyvas. Obamos reitingo pagerėjimas 10 procentų (pvz., jei jį teigiamai vertintų 55, o neigiamai – 45 procentai) Clinton uždirba vos 1 procentą balsų. BVP augimas 1 procentu užtikrina jai dar pusę procento balsų.
Kad Clinton surinktų 50 procentų balsų (remiantis šiuo modeliu), prezidento populiarumas visuomenėje turėtų išaugti 5 procentais, o BVP augimas turėtų pasiekti 3,5 procento. Tai įmanoma, tačiau negalima to vadinti pačiu tikėčiausiu Obamos paskutinių metų scenarijumi.
Taigi, tuo tarpu, kai demokratai gerėjančius Obamos reitingus ir ekonominį augimą laiko ženklais, kad Clinton į kovą eina kaip favoritė, akademinis modeliavimas rodo, kad toks vertinimas yra perdėm optimistinis. Iš tiesų, gerėjantys reitingai ir auganti ekonomika užtikrina tik tiek, kad ji lenktynių dėl posto nepradeda kaip garantuota autsaiderė.
Kodėl net ir tokiomis pakankamai geromis sąlygomis Clinton situacija yra sudėtinga? Atsakymas labai paprastas: po to, kai viena partija dvi kadencijas valdo Baltuosius rūmus, rinkėjai nori pokyčių. Minėtame modelyje, šis naujos krypties troškimas atitinka -4 procentus balsų lyginant su tikėtinu balsų skaičiumi, jei kandidato partija Baltuosiuose rūmuose išbuvo tik vieną kadenciją.
„Visuose prezidento rinkimuose po Antrojo pasaulinio karo matome, kad kai po 8 metų valdžioje partija bando perimti Baltuosius rūmus trečiai kadencijai, tai padaryti tampa nepaprastai sunku. Į tai galima pažiūrėti ir kitaip – pirmuose rinkimuose po to, kai partija perima Baltuosius rūmus, jos kandidatai turi ryškų pranašumą, o antruosiuose, po dar vienos kadencijos, tas pranašumas yra prarandamas.“
Rinkiminių kampanijų strategai ir vadovai tokio akademinio politikos vertinimo nekenčia iš širdies gelmių – panašiai kaip Volstritas su pasimėgavimu niekina techninius analitikus, kurie akcijų biržos pokyčiams prognozuoti pasitelkia informaciją iš praėjusių veiksmų.
Įtampa tarp strategų ir mokslininkų byloja apie skirtingus jų taikomus metodus: politikos profesionalai (tame tarpe ir žurnalistai) studijuoja strategiją, taktiką, kampanijos kasdienę veiklą, o mokslininkai mato fundamentalius reiškinius, kurie nulemia rinkimų baigtį, praktiškai visiškai nepriklausomai nuo individualaus kandidato asmeninių savybių.
Dauguma strategų mano, kad Obama 2012 metais laimėjo todėl, kad pademonstravo vieną geriausių rinkiminių kampanijų Amerikos istorijoje, o Mittas Romney – vieną blogiausių. O štai politologai mano, kad Obamos pergalę nulėmė palankios sąlygos – gerėjanti ekonomika, padorūs reitingai ir tai, kad jis jau buvo poste. Nedarbo lygis buvo aukštas, tas tiesa, tačiau ekonomikos būklė nėra tokia svarbi kaip ta kryptis, kuria ji eina.
Net ir naujas profesionalumo aukštumas pasiekusių kampanijų su neribotais biudžetais eroje, būtent šis paprastas fundamentalių sąlygų rinkinys nulemia laimėjimą arba pralaimėjimą, sako mokslininkai.
„Teiginys, kad rinkiminė kampanija yra nesvarbi, nėra toks paprastas. Kampanija nėra labai svarbi todėl, kad visi taip intensyviai tą daro, kad panaikina vieni kitų pastangas“, – sako politikos mokslų profesorius Michaelas Lewis-Beckas iš Ajovos universiteto.
Lewis-Beckas taip pat yra pristatęs ir savo prezidento rinkimų prognozės modelį – vieną iš daugelio, dabar egzistuojančių ir daugiau ar mažiau taikomų. Akademikai tokius modelius kurti pradėjo dar 8 dešimtmetyje, tačiau jie tapo populiaresni ir labiau priimtini po to, kai Nate’as Silveris teisingai numatė 2008 ir 2012 metų rinkimų rezultatus. Silveris yra kontroversiška figūra politikos mokslo srityje, mat nors jis ir išpopuliarino mokslinį rinkimų baigties prognozavimą ir didžiajai visuomenės daliai asocijuojasi su šia metodika, profesionalų tarpe jo metodas nėra laikomas pavyzdiniu ar vienu iš geresnių. Silverio prognozės iki šiol buvo tikslios, tačiau jos taip pat remiasi visuomenės nuomonės apklausų duomenimis, kurių, kai iki rinkimų yra likę dar tiek daug laiko, arba nėra, arba jos nėra vertingos. Tai reiškia, kad Silverio prognozės tampa tikslios likus vos porai mėnesių iki rinkimų, o prognozavimo modelius kuriantiems politologams svarbu ne tik numatyti teisingai, bet ir numatyti likus labai daug laiko iki rinkimų.
Yra gausu ir kitų metodų. Politologai savo modeliuose naudoja darbo vietų augimą ir skirtingų valstijų ekonominius rodiklius bei kitus indikatorius. Mūsų jau minėtas Abramowitzas savo modelį bandė papildyti duomenimis apie išaugusį rinkėjų pasidalinimą, tačiau pastebėjo, kad toks prognozavimo būdas nėra toks tikslus kaip jo bazinis modelis, besiremiantis tik trimis fundamentaliais faktoriais.
Štai vienas politologas, Helmutas Norpothas iš Stony Brook universiteto Niujorke savo modelį paremia vien tik tuo, kuri partija valdo Baltuosius rūmus ir kiek laiko. Tai jam leidžia prezidento rinkimų rezultatus prognozuoti likus ne vieniems metams iki rinkimų: jis jau yra konstatavęs, kad yra 65 procentų tikimybė, jog ateinančiuose rinkimuose nugalės respublikonų kandidatas.
„Rinkimuose yra matomas aiškus cikliškumas, judėjimas pirmyn-atgal. Tas cikliškumas yra fiksuojamas nuo 1828 metų“, – sako Norpothas.
Žinoma, modeliai gali klysti. Norpothas sako, kad jo 2008 metų prognozė buvo klaidinga iš dalies dėl to, kad buvo atlikta iki ekonomiką sugriovusios finansinės krizės. Ir net tie modeliai, kurie garsėja daug didesniu tikslumu, nėra tobulai sukalibruoti.
Didžiausia prielaida, kurią jie daro – kad respublikonai ir demokratai nominuos kažką iš savo partijos nuosaikiųjų. Tai gali tapti lemtinga klaida prognozuojant 2016 metų rinkimų baigtį, mat GOP gali pasirinkti kandidatą, nepalaikomą pagrindinės partijos linijos – pavyzdžiui, Tedą Cruzą ar Randą Paulą. Galimos ir kitos tikėtinos problemos: modeliai, teigiantys, kad Clinton surinks 49 procentus balsų, turi paklaidas; Abramowitzas nerimauja, kad jo turimų duomenų nepakaks pilnai prognozei, mat moderniaisiais laikais vyko vos 6 rinkimai, kuriuose nedalyvavo jau pareigas einantis kurios nors partijos prezidentas; Clinton kovos su vienodai talentinga ir žinoma asmenybe, kaip, pvz., Jebas Bushas, atveju, individualios kandidato savybės gali nulemti daugiau.
Tačiau konstatavimas, kad modeliai nėra tobuli, nėra tas pats, kaip tikinimas, jog jie neveikia. Kai vienoje diskusijoje žurnalistai Linzeriui ėmė sakyti argumentus, kodėl Clinton yra favoritė, jis ramiai konstatavo, kad kiekvienam tokiam argumentui galima rasti kontrargumentą. Jo tikinimu, žmonių smegenys apgaulingai priverčia mus manyti, kad kažkas yra tikėtina, tačiau atidžiau paanalizavus, paaiškėja, kad taip nėra. Gal ir atrodo, kad Clinton yra favoritė, tačiau istoriniai faktai byloja priešingai. Taip, mokslininkai mano, kad mūsų nuomonė ir norai rinkimams įtakos neturi. Tik faktinė informacija.
