Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Hamelno fleitininkas

06/20/2014 Aidas
history-903

Hamelno miesto ir iš jo išviliotų vaikų legenda yra tokia populiari, kad daugelis ją laiko tiesiog eiline europietiška pasaka. Galų gale, juk ji buvo įtraukta ir į brolių Grimų pasakų rinkinį (dėl ko, ko gero, tik dar labiau išpopuliarėjo). Vis dėlto priešingai nei daugeliu liaudies sukurtų folklorinių pasakojimų atvejų, šios legendos apie įvairiaspalviais drabužiais apsirengusį fleitininką atsiradimo vieta ir laikas daugiau mažiau žinomi.

Šioje istorijoje pasakojama, kad 1284 m. Hamelno miestą, esantį Žemutinėje Saksonijoje, užplūdo neįtikėtinas kiekis žiurkių. Miestelėnai visomis įmanomomis priemonėmis bandė įsiveržėlių atsikratyti, tačiau to padaryti niekaip neįstengė. Tuomet Hamelne pasirodė dryžuotais drabužiais pasidabinęs žiurkiagaudys. Paėmęs į rankas fleitą jis užgrojo, o žiurkės, pakerėtos muzikos, aklai sekė jam iš paskos. Taip apžavėtos kerinčių fleitos garsų jos net nepastebėjo, kad fleitininkas jas vilioja tiesiai į Weserio upę. Taigi, įkyriųjų graužikių atsikratyti pavyko, o miestiečiai pasvarstę nutarė, kad paskenduolės šiaip ar taip nebesugrįš ir atsisakė žiurkiagaudžiui sumokėti jam priklausantį atlyginimą. Fleitininkas išvyko iš miesto, tačiau prieš tai pasižadėjo, kad dar sugrįš. Birželio 26 d., per šv. Jono ir šv. Pauliaus šventę, jis vėl pasirodė Hamelne, dar kartą užgrojo savąja fleita, tačiau šį kartą viliojo nebe žiurkes, o miestiečių vaikus. Šimtas trisdešimtų jų nusekė paskui žiurkiagaudį į olą ir daugiau jų niekas nebematė. Pačią istoriją papasakojo vaikai, dėl savo negalių (luošumo ar kurtumo) taip ir nenukeliavę paskui stebuklingąjį fleitininką. Tiesa, pačiose ankstyviausiose versijose žiurkės ir jų gaudymas nėra minimi – pasakojama tik apie vaikus išsivedusį įvairiaspalviais rūbais apsirengusį fleitininką. Tai leidžia manyti, kad dabar paplitusi legendos versija tarpusavyje sujungė ne tik įvykius Hamelne, bet ir kitus populiarius liaudies pasakojimus.

Pirmasis šią legendą minintis šaltinis yra miesto kronika, kurioje 1384 m. padarytas įrašas „praėjo šimtas metų nuo tada, kai iškeliavo vaikai“. Taip pat manoma, kad maždaug 1300 m. Hamelno bažnyčioje buvo įstatytas vitražas, vaizduojantis spalvotais drabužiais apsirengusį vyrą, apsuptą vaikų. Vėliau apie įvykį užsiminta dar poroje kronikų, o brolių Grimų bei Roberto Browningo dėka istorija paplito visame žemyne. Vėlesnės versijos pakeitė daug detalių (jau minėtas Browningas veiksmo laiką perkelia į XIV a. antrą pusę), o modernieji poetai ėmė išnaudoti simbolines prasmes (pavyzdžiui, Dylanas Thomas eilėraštyje „Paparčių kalnas“ sutapatina fleitininko ir laiko figūras).

Žinoma, legenda lieka legenda, tačiau dalis istorikų mano, kad ji turi kažkokį realų pagrindą. Istorija apie žiurkiagaudį su stebuklinga fleita, viliojančia ne tik žiurkes, bet ir vaikus, skamba pakankamai fantastiškai.

Tačiau galbūt išties XIII a. pab. Hamelne nutiko kas nors, dėl ko sumažėjo gyventojų ar vaikų skaičius? Egzistuoja kelios tokį galimą vaikų dingimą bandančios paaiškinti teorijos. Viena jų teigia, kad miestiečių vaikai galėjo prisijungti prie vadinamojo vaikų kryžiaus žygio (dėl kurio tarp istorikų ir dabar egzistuoja nemažai nesutarimų).

Vis dėlto jis siejamas su 1212 m., o Hamelne, pasak legendos, vaikai pradingo maždaug septyniasdešimčia metų vėliau. Kita teorija legendą sieja su galima gamtine nelaime, pavyzdžiui, nuošliauža, galėjusia pražudyti daugelį žmonių.

Trečių nuomone, labiausiai tikėtinas variantas – ligos protrūkis. Ketvirtoji teorija, atstovaujama onomastikos profesoriaus Juergeno Udolpho, randanti sau vietą Ostsiedlung (rytų apgyvendinimo) kontekste, tvirtina, kad vaikai buvo parduoti ar išsiųsti į Rytų vietoves, kur trūko žmonių ir darbo jėgos. Šio mokslininko nuomone, po mūšių prie Baltijos jūros XIII a. pradžioje susidarė palankios sąlygos naujakurių atsikėlimui. Vietiniai didikai išsiuntė patikėtinius ieškoti potencialių kandidatų. Tai, kad atsikėlė naujų žmonių, anot profesoriaus, įrodo tam tikrų miestų ir miestelių pavadinimų atsikartojimai. Šių gyvenviečių vietos sutampa su pagrindiniais rytų migracijos keliais.

Informacijos ir šaltinių stoka neleidžia patvirtinti nei vienos iš šių teorijų. Lingvistinės spekuliacijos (lyginant pavardes, paplitusias Hamelno apylinkėse, bei neva tų šimto trisdešimties vaikų apgyvendintose vietovėse), gryni spėliojimai (žemės nuošliauža ar nelaimė Weserio upėje), simbolių paieška (muzika -> šokis -> šv. Vito šokiu vadinama liga) nepakyla virš spėjimų lygmens. Juergeno Udolpho hipotezė atrodo labiausiai pagrįsta, tačiau vargu, ar kada pavyks sužinoti, kas iš tiesų nutiko (jei apskritai nutiko) Hamelne 1284 m. birželio 26 d.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu