Pagrindinė „Divergentės sagos: Insurgentės“ herojė Tris Prior (Shailene Woodley) yra fiziškai stipri, bet nepavadintume jos stereotipine „stipria moterimi“. Kaip ir realūs žmonės, ji yra ir tvirta, ir pažeidžiama, ir švelni, ir žiauri. Neseniai pasirodžius antrajai „Divergentės“ knygų trilogijos, paverstos keturių dalių blokbasterių franšize, daliai, „The Huffington Post“ pakalbino jos autorę Veronicą Roth apie „sudėtingas, moraliai nevienareikšmes“ moteris, jos neseniai anonsuotą naują knygų seriją, skirtą jauniems suaugusiesiems, bei literatūrinio pasaulio panieką šiam žanrui.

- Lyčių dinamika „Divergentės“ sagoje yra kur kas realistiškesnė nei ta, kurią esame pratę matyti didžiuosiuose blokbasteriuose. Ar specialiai bandėte priešintis stereotipams, kai kūrėte tą pasaulį?

- Nežinau, ar tai buvo mano mintyse, kai pradėjau rašyti, bet man, savaime suprantama, įdomu matyti pačias įvairiausias moterų reprezentacijas, ir mane žavi rašymas apie tai. Pamenu, vienoje „Insurgentės“ vietoje rašydama galvojau: „Šioje scenoje nėra nė vieno vyro, ir man tai labai patinka“. Man nėra neįdomu rašyti apie vyrus, tiesiog Tris kovojo su visais tais jos gyvenime esančiais sudėtingais, dviprasmiais žmonėmis. Apie tai rašyti buvo labai smagu.

- Mes vis dar turime daryti Bechdel testą, kad išmatuotume, ar kurios nors dvi moterys filme kalbasi apie kažką kitą, o ne vyrus. Tačiau scenos tarp Tris ir Janine, arba Tris ir Evelyn... Matyti realistiškas moteris, kurios yra pagrindinės knygų ir filmų žvaigždės, tiesiog neįtikėtina.

- Ypač nuostabu regėti tai ekrane, nes tai scenos tarp Naomi Watts [Evelyn] ir Shailene Woodley. O tada tai tampa scena su Kate Winslett [Janine] ir Shailene Woodley. Kate Winslett ir Naomi Watts. Octavia Spencer [Johanna] ir Shailene Woodley. Visos jos yra nepaprastai talentingos moterys, kurios kalbasi apie dalykus, nesusijusius su romantika. Tai nuostabu.

- Kaip manote, kodėl jaunų suaugusiųjų žanras literatūros bendruomenėje yra laikomas nerimtu?

- Turiu daugybę teorijų. Tai panašu į tai, kaip Oskarus visuomet laimi dramatiniai filmai, o ne komedijos, arba kaip komikai nėra laikomi gerais aktoriais, kol nesuvaidina dramoje. Nežinau, kodėl žmonės taip galvoja. Neigiamos emocijos nėra vieninteliai mūsų turimi jausmai, ir džiaugsmo bei humoro atskyrimas smarkiai apriboja mūsų žmogiškąją patirtį. Tą patį galvoju ir apie tai, kaip žmonės iškart išbrokuoja jaunų suaugusiųjų literatūrą. Nejaugi tikrai reikia taip pykti ant jaunimo, kad nebegalima suprasti, jog jų problemos yra universalios? Kad jos tęsiasi ir įžengus į suaugusiųjų pasaulį, ir kaip svarbu būtų buvę perskaityti kažką galingo būnant tokio amžiaus? Visiškai nesuprantu tokio priešiškumo.

- Mes labai džiaugiamės, kad buvo anonsuota nauja jūsų knygų serija. Kai rašėte „Divergentės“ knygas, dėl savo amžiaus buvote labai arti tų paaugliškų problemų, apie kurias kalbate. Ar sudėtinga grįžti atgal ir tyrinėti jaunų žmonių identiteto klausimus, kai esate šiek tiek labiau tikra dėl savo gyvenimo kelio?

- Kartais tikrai turiu sau priminti, kad galbūt būdama tokio amžiaus aš nebūčiau padariusi to ar pasakiusi ano. Tačiau labiausiai stengiuosi susitelkti į patį veikėją ir tai, ką jis išgyvena, ką dar turi išmokti, o ne galvoju apie jį kaip apie tam tikro amžiaus simbolį, ir tai man labai padeda.

- Kaip nusprendėte knygą rašyti iš vyriškos lyties protagonisto perspektyvos?

- Na, net jeigu knyga yra sutelkta į vieną žmogų, joje yra keli svarbūs veikėjai, taigi ji nėra vien tik apie jį. Tiesiog tai yra veikėjas, kurį pažįstu jau kurį laiką ir kuris jau ilgą laiką yra mano mintyse.

- „Divergentės“ saga tyrinėja keršto ir nuodėmių atpirkimo temas. Žinau, kad labai domitės teologija. Ar yra ryšys tarp šio intereso ir jūsų knygų temos?

- Jeigu toks ryšys ir yra, jis nėra sąmoningas. Man keršto tema yra be galo įdomi, nes prieštarauja mano supratimui apie moralę. Kerštas įkūnija viską, kam aš priešinuosi. Tačiau tai taip pat ir labai įdomu, nes aš pasakojau istoriją apie sudėtingus veikėjus, priėmusius sprendimus, su kuriais aš nebūtinai sutinku. Be to, būdai suprasti tuos veikėjus, net jeigu jie daro blogus dalykus, ar dalykus, kuriuos mes laikome blogais, skatina užuojautą ir empatiją, ir man tai patinka.