Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Interviu su naujuoju konsulu M. Bekešiumi

07/28/2017 Aidas
ruta-1052-e1501235650310

Neseniai Marijų Gudyną pakeitęs Mantvydas Bekešius - jaunas, veržlus ir ambicingas naujasis Lietuvos Respublikos konsulas Čikagoje. Po mokyklos įstojęs į Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistiką ir teisę, Lietuvos teisės universitete pasirinko teisės studijas, tačiau nuo žurnalistikos nenutolo - dirbo žurnale „Karys“. Vėliau keliai atvedė į Krašto apsaugos ministerijos viešųjų ryšių departamentą. Savo žinias M. Bekešius pritaikė dirbdamas ne tik Seime, bet ir Užsienio reikalų ministerijoje, o praktinės diplomato patirties sėmėsi 3,5 metų reziduodamas Kabule, Afganistane. Apie naujas Čikagos konsulo pareigas, lietuvių bendruomenę ir JAV su naujuoju konsulu kalbėjosi „Čikagos Aido“ korespondentė Rūta Taraškevičiūtė.

- Jau kelias savaites vykdote Čikagos konsulo pareigas. Pradėkime nuo to, kokios apskritai konsulo, konsulato, kaip įstaigos funkcijos?

- Viena pagrindinių mūsų, kaip LR generalinio konsulato, funkcijų yra konsulinių paslaugų teikimas. Tai ypač svarbu, atsižvelgiant į tai, kad čia gyvena labai daug lietuvių. Kad žmonėms būtų patogu ir prieinama, stengiamės gerinti konsulinių paslaugų kokybę, trumpinti laiką. Konsulinės paslaugos – tai įvairių dokumentų, tapatybės kortelių, pasų, vizų išdavimas. Turime susitarimus su tam tikromis šalimis ir kitų, trečiųjų šalių, piliečiams Lietuvoje išduodame Šengeno vizas. Pavyzdžiui, Lietuva turi susitarimą su Šveicarija, tai žmonės, norintys gauti vizą į Šveicariją, kreipiasi į mūsų konsulatą. Visą tai, ką išvardinau, galima būtų priskirti vienai iš sričių, už ką yra atsakingas konsulatas.

Kita sritis, tai yra ekonominė diplomatija, kurios tikslas – tinkamai pristatyti Lietuvos produkciją, ieškoti naujų rinkų bei investicijų iš JAV. Tą puikiai atsispindi pastarųjų metų statistika. Per paskutinius 5-erius metus eksportas iš Lietuvos į Ameriką išaugo 70 proc. Jei 2012 metais prekių iš Lietuvos buvo eksportuota už 300 milijonų eurų, tai 2016 metais – už 1,2 milijardo eurų.

Dar viena, ne ką mažiau svarbi sritis – darbas su lietuvių diaspora, su lietuvių bendruomene, ypatingai Čikagoje, kur ji tokia gausi. Dėka jos Lietuva yra žinoma pasaulyje – aktyviai dalyvaudami kultūrinėje, ekonominėje veikloje bendruomenės nariai pasiekia daugybę laimėjimų. Kaip pavyzdį galiu paminėti „Western Union“, kuris įėjo į Lietuvos rinką, sukūrė daugiau nei 2 tūkst. darbo vietų ir visa tai buvo dėka JAV lietuvio. Iš tiesų, matome, kad dirbant su lietuvių bendruomene, su diaspora, galime daug pasiekti. Galiausiai ir patys lietuviai labai nori padėti, prisidėti prie geresnės Lietuvos kūrimo, tik kartais nežino, kaip tai padaryti. Taigi mūsų tikslas yra apjungti jėgas, padėti rasti kelius, kaip kiekvienam atrasti savą Lietuvą. Kartais užtenka tinkamai pristatyti Lietuvą, paskatinti turizmą į šalį, o geriausiai tą padaryti bendraujant tiesiogiai – žmogus žmogui. Vėliau tai gali peraugti ir į santykį verslas – verslui. Statistiškai, vienas amerikietis keliaudamas į Lietuvą joje išleidžia bene daugiausiai lyginant su kitais turistais. Pirmoje vietoje yra turistai iš Japonijos, antroje iš Izraelio, o trečioje iš JAV, imant bendrą vidurkį. Taigi čia aš matau didelį turizmo skatinimo potencialą.

Nepaprastai svarbūs ir kultūriniai mainai, mes iš tiesų tikrai turime, ką parodyti pasauliui. Džiaugiuosi, jog Čikagoje vyksta be galo daug ir įvairių kultūrinių renginių, pradedant skirtingais muzikos atlikėjų pasirodymais, koncertais, operomis, baigiant meno parodomis. Tačiau visada yra kur stengtis, galbūt orientuotis į nišines sritis, populiarųjį, profesionalųjį meną, kas kai kada yra pakankamai sudėtinga.

Konsulato darbas apima ir politikos sritį. Žinoma, pagrindinis politikos centras yra Vašingtone, tačiau ir čia, Čikagoje, yra renkami politikai. JAV yra Lietuvos strateginis partneris, kuris užtikrina ir padeda įtvirtinti saugumą mūsų neramiame Baltijos regione. Be abejonės, didžioji dalis svarbių politikos klausimų yra sprendžiama Vašingtone, tačiau ir čia mes žadame dirbti politikos klausimais.

- Iki užimant šį LR generalinio konsulo postą, ar turėjote patirties atstovaujant Lietuvą kaip URM darbuotojas/diplomatas kitose valstybėse? Jei taip, kokiose?

- Tai ne pirmasis mano kaip diplomato darbas. Esu du kartus dirbęs Afganistane, iš viso 3,5 metų esu dirbęs Lietuvos atstovybėje Kabule. Čia tikrai mano ne pirma rotacija ir, drįsčiau palyginti, ne pati pavojingiausia, jeigu lygintume su Afganistanu. Darbo patirtis Afganistane buvo unikali – saugumo iššūkiai, logistiniai sprendimai. Nors gyvenome saugiose zonose, tačiau prireikus nuvykti į Sveikatos, Ūkio, Gynybos ar kitokią ministeriją, būdavo formuojamas konvojus, šarvuoti džipai. Pats darbas nedaug kuo skyrėsi nuo darbo kitose atstovybėse – nuolatiniai susitikimai su Europos Sąjungos ambasadoriais, atstovais, tiek formalūs, tiek neformalūs Baltijos šalių atstovų susitikimai Kabule. Darbo panašumas tam tikras išliko, ką galėčiau išskirti, tai tik saugumo iššūkius ir veiklos profilio skirtumus. Buvome atsakingi už Goro provinciją, kurioje turėjome provincijos atkūrimo grupę. Lietuvių kariai Afganistane užtikrino saugumą, o mes, kaip diplomatai, ten buvome orientuoti į politiką, vystomąjį bendradarbiavimą ir paramą šaliai. Goro provincijoje veikė kariai, civiliai, kartu su Lietuvos diplomatais veikė ir kitų, šalių partnerių – JAV, Islandijos, Danijos patarėjai. Vykdėme įvairius projektus – švariam vandeniui tiekti projektavome šulinius, buvo statomos mokyklos, mikrohidroelektrinės, rūpinomės vaikų namais, ligoninėmis. Iš tiesų, labai daug ir įvairių projektų esame vykdę.

- Kokie Jūsų ryšiai su JAV, Ilinojaus valstija, Čikagos miestu? Ar iki užimant konsulo postą yra tekę atstovauti Lietuvą čia, bendradarbiauti, o gal esate čia pirmą kartą?

- Tikrai ne pirmą kartą esu JAV. Kadangi daug dirbau su „Globalios Lietuvos“ programa, tai tikrai ne kartą buvau JAV, Vašingtone, yra tekę susitikti ir su senatoriais Johnu McCainu, Richardu Durbinu ir visa eile kitų politikos atstovų, diplomatų. Prieš kelis metus vasarą kartu su žmona atostogavome JAV, keliavau automobiliu, teko pačiam nuvairuoti 3 tūkst. mylių.

- Kaip atrodė JAV, kai pirmą kartą keliavote kaip turistas, ir dabar, kai jau pradėjote dirbti?

- Na, matot, jei būčiau pirmą kartą, tai gal būtų visai kitoks įspūdis, bet kai pats nuvairuoji 3 tūkst. mylių, miegi moteliuose ir kai lankeisi ir Niujorke, ir Los Andžele, ir kituose miestuose, tai pati JAV jau nenustebino. Kas dėl politikos, ji kažkiek man buvo pažįstama, nes teko lankytis Vašingtone, taip pat bendradarbiauti su amerikiečiais tiek Afganistane, tiek ir Krašto apsaugos ministerijoje ir URM saugumo politikos departamente. Daug dirbau su JAV partneriais terorizmo, kibernetinio saugumo, nusiginklavimo, branduoliniais klausimais. Gal kai lankaisi pirmą kartą, tai daugiau toks wow įspūdis, dabar daugiau mažiau viskas pažįstama. Kiek gilesnį įspūdį paliko didelė Čikagos lietuvių bendruomenė. Per tas kelias darbo dienas teko sutikti tiek daug lietuvių - dirbančių skirtingus darbus, turinčių įvairių lietuviškų šaknų, daugybę lietuviškų organizacijų. Tas, iš tiesų, paliko didelį įspūdį. Ne veltui keli bendruomenės nariai sakė, jog mes po Vilniaus esame pats didžiausias Lietuvos miestas. 100 proc. sutinku su šiais žodžiais.

- Galima sakyti, jog pradinius „namų darbus“ padarėte, atvažiavote su nemažu žinių bagažu.

- Taip, apie lietuvių bendruomenę žinojau, buvau susidaręs įspūdį ir apie JAV. Žinoma, čia visko labai daug, daug lietuvių renginių, organizacijų ir pan. Tačiau su kiekviena diena vis kažką naujo sužinau. Jau teko dalyvauti Dariaus ir Girėno metinių minėjime, kitą savaitę esame pakviesti į Dainavos stovyklą. Apie jas jau žinojau, bet tokių niuansų, kaip kad tos stovyklos yra pritaikytos ne tik vaikams, bet ir šeimoms, to nežinojau. Būtinai dalyvausime ir kartu diskutuosime. Esame pakviesti ir į „Rotary“ klubą. Čia bus puiki proga susipažinti su lietuvių verslo atstovais, sužinoti jų įžvalgas.

- Sakėte, jau dalyvavote viename iš renginių - Dariaus ir Girėno metinių minėjime Marquette Park? Kaip pati lietuvių bendruomenė sutiko jus?

- Man pačiam sunku pasakyti, reikėtų gal jų pačių paklausti. Mano nuomone, mus sutiko labai šiltai, žmonės turėjo nemažai klausimų. Teko kalbėti ir prie Dariaus ir Girėno paminklo minėjimo metu ir dalyvauti Nativity BVM bažnyčios mišiose, kur taipogi su žmona buvome pristatyti ir turėjome progos pasisveikinti su bendruomene. Vėliau parapijoje apie dvi valandas bendravome: buvo užduoti ir asmeniniai klausimai, ir kur dirbau. Klausimų netrūko ir žmonai.

Pati Čikaga mano žmonai padarė didelį įspūdį. Nors pati tikrai ne kartą yra buvusi Amerikoje, studijų laikais dalyvavusi „Work and Travel“ programoje, taip pat, kaip minėjau atostogavome JAV, tačiau Čikaga ir lietuvių bendruomenė ją nustebino ir sužavėjo.

- Kaip vertinate savo buvusio kolegos, LR generalinio konsulo Čikagoje Marijaus Gudyno darbą? Ar bendravote su buvusiu konsulu prieš perimant jo pareigas?

- Su Marijumi daug metų esame kolegos ir bendraujame nuolatos. Bendravome net tuomet, kai dar net neplanavau perimti jo darbų. Kalbant apie jo padarytus darbus, jaučiamas didelis įdirbis, geriausiai Marijaus padarytus darbus apibūdintų žodis „fantastika“. Jo būdavo daug ir visur, tas labai jaučiama ir bendruomenė tą vertina. Jis palieka traukinį, pastatytą ant bėgių, ir jis tikrai gerai važiuoja. Marijaus padarytą darbą galima vertinti tik puikiai.

- Gal gavote kokių nors patarimų, kaip valdyti tą traukinį?

- Na, patarimų… Mes daug metų esame dirbę kartu ministerijoje, tai daugiau mažiau išmanome darbo niuansus, tačiau daugiau esu gavęs praktinių patarimų. Dėl didelių kamščių tiek Marijus gyveno arti konsulato, tiek man davė tokį patarimą - apsigyventi netoliese, kad galėčiau vaikščioti pėsčiomis. Sakė, esi jaunas, gali vaikščioti (juokiasi – aut. past.). Kalbant apie darbinius patarimus, tai, be abejo, kalbėjome apie įvairiausius renginius, akcijas Navy Pier, šimtmečio renginius, himno giedojimą ir pan. - visus šiuos veiklos klausimus jau esame aptarę. Mano ir Marijaus žmonos taip pat bendravo, dalinosi moteriškais patarimais apie kirpyklas, grožio salonus ir panašiai. Sužinojome, jog čia veikia asociacija - diplomatų žmonų klubas, kurių kontaktais mielai pasidalino Marijaus žmona.

- Skaudžiausia šiandienos Lietuvos piktžaizdė - žmonių emigracija. Kaip didėjant lietuvių skaičiui užsienio šalyse apskritai keičiasi diplomatų darbo specifika?

- Taip, emigracija didėja, tačiau pasaulis tampa vis labiau globalus. To nenuslėpsi ir norėdamas nuo to pabėgti galvos į smėlį kaip strutis neįkiši. Negali apsimesti, kad tai nevyksta. Žmonės juda ir juda visur, lygiai taip pat ir Lietuvoje. Tie patys skaičiai yra įvairiapusiai. Čia kaip dviejų eismo juostų gatvė - judėjimas vyksta dvipusiai. Pripažinkime, emigruojančių skaičiai dideli, tačiau ir grįžtančių yra nemažai. Su tuo esu susidūręs ir savo aplinkoje. Dauguma emigravusių žmonių, įgavę tam tikrų įgūdžių, pasiekę tam tikras profesines aukštumas, sugrįžta į Lietuvą. Sukūrę tam tikrą žinių, finansinį kapitalą jie mielai grįžta į Lietuvą, nes vis dėlto Lietuva yra tėvynė ir joje yra geriausia. Manau, mes. kaip šalis, turime sudaryti visas galimybes žmonėms grįžti ir kurti verslus, meną, užsiimti saviraiška ir oriai iš to gyventi. Ir tų pavyzdžių yra, taip pat ir Čikagoje. Kaip pavyzdį paminėsiu, jog prieš kelias dienas kalbėjome su lietuvių bendruomenės nariu, pasakojusiu, kad pastarojo draugai po 9 metų grįžo į Lietuvą, įkūrė maitinimo įstaigų tinklą ir dabar puikiai gyvena. Lietuvoje veikia programa „Globalios Lietuvos lyderiai“, kur kasmet apdovanojame Lietuvai nusipelniusius lietuvius. Yra daug žmonių, kurie, padirbėję užsienyje, grįžta į Lietuvą ir čia kuria verslus. Aš manau, kad tų istorijų ateityje bus daugiau, o mes tikrai pasistengsime papasakoti, parodyti, nes kartais trūksta tik lengvo paskatinimo veikti.

- Kaip apskritai vertinate Lietuvos santykį su emigravusiais lietuviais? Kaip manote, kokiais būdais būtų galima palaikyti Lietuvos ryšius su pasaulio lietuviais?

- Kadangi klausimas orientuotas ne tik į Amerikos lietuvius, o daugiau į pasaulio lietuvius, tai žinote, Europoje parskristi į Lietuvą kainuoja 30 eurų, na, gal 50 eurų, tai tiesiog nematau didelės problemos savaitgalį grįžti į Lietuvą ir pabūti. Jei specifiškai imti JAV, na, čia gal sudėtingiau - atstumai, galbūt tie, kurie išvažiavę, jų palikuonys nekalba lietuviškai - tai prisideda kalbos barjeras, taigi, kaip ir minėjau, reiktų juos sudominti, įtraukti, pasakoti - kitaip statyti tiltus. Paradoksalu, kad seneliams, kurie seniai emigravę iš Lietuvos ir mokėję kalbą, nepavyksta pilnai perduoti jos savo vaikams, tačiau suaugę anūkai puikiai kalba lietuviškai. Jei paklaustumėte, kas žmones riša prie Lietuvos, mano nuomone, tai yra kalba. Čia galbūt mažiau aktualu tiems, kurie išvažiavo prieš 5-10 metų, jau mokėdami kalbą. Kitas klausimas, kaip bus su jų vaikais, ar jiems pavyks išlaikyti lietuvių kalbą. Ne ką mažiau svarbus yra dvigubos pilietybės klausimas. Apie tai klausiama, apie tai diskutuojama. Turbūt žinote, jog Seimas yra surinkęs daugiau nei 100 Seimo narių parašų, pritariančių dvigubos pilietybės įstatymui. Šiuo metu tą įstatymą peržiūri Konstitucinis teismas, tikėkimės, kad viskas bus išspręsta pozityviai. Žinoma, jei kažkas nepavyktų, būtų referendumas.

- O kaip jūs vertinate dvigubos pilietybės klausimą?

- Dviguba pilietybė, mano nuomone, yra gerai. Aš esu jaunas žmogus ir įžvelgiu tik teigiamas puses. Natūralu, yra tam tikrų niuansų, saugiklių, reikėtų peržvelgti viską atidžiau, tačiau Seime tai dabar ir daroma. Pažvelkime, ir kitos šalys turi dvigubas pilietybes.

- Ar tikite, kad dviguba pilietybė sukurtų šiltesnį Lietuvos ryšį su emigravusiais?

- Jokiais būdais, aš nemanau, kad dviejų pasų turėjimas kurtų glaudesnius santykius su Lietuva.
Jeigu širdyje jautiesi lietuvis, tai tu ir be pilietybės, su pasu ar be paso jautiesi lietuvis - tai nieko nekeičia. Lietuva tau yra tėvynė ir tai - brangiausia, ką turi. Šaliai - taip, tai yra svarbu, nagrinėjant ar priimant tam tikrus sprendimus ateityje, nes sprendžiama, ar jų vaikams, dar vėliau jų vaikaičiams būtų tam tikros galimybės. Man teko susidurti su lietuviais pasaulyje - tiek Brazilijoje, kur taip pat yra didelė lietuvių diaspora, tiek Didžiojoje Britanijoje, jiems visiškai nesvarbu, jie turi ar neturi lietuvišką pasą, jie sako: žiūrėk, aš lietuvis, žinau savo istoriją, esu lankęsis čia.

Grįžtant prie pradinio klausimo, kokiais būdais būtų galima palaikyti Lietuvos ryšius su pasaulio lietuviais, čia didelį vaidmenį vaidina kultūra. Šokių kolektyvai, chorai. Per kultūrą, per tradicijų puoselėjimą mes išsaugome lietuvybę ir tie žmonės, kurie aktyviai įsitraukia į lietuviškos kultūros puoselėjimą, išlaiko ryšį su Lietuva.

- Kiekvienas darbas - nauja patirtis. Kaip manote, kokios įtakos šis darbas turės Jums asmeniškai, kaip politikui, kaip Lietuvos veikėjui?

- Dabar save laikyčiau labiau diplomatu, nei politikos veikėju. Mano prieš tai buvęs darbas buvo politiko, dabar esu statutinis valstybės tarnautojas. Žinoma, tai yra iššūkis dirbti tokiame globaliame ir tokiam greitai besikeičiančiame pasaulyje, iššūkis dirbti su JAV politikais, vietos politikais, verslu ir taip pat iššūkis dirbti su lietuvių bendruomene. Džiaugiuosi, kad esu visur kviečiamas, kad bendruomenė nori, jog dalyvaučiau įvairiuose renginiuose. Stengsiuosi tą daryti, tiek kiek galėsiu, o ten kur negalėsiu, būtinai atstovaus konsulato darbuotojas arba žmona (šypsosi – aut. past.). Kaip pavyzdys, jau ir savaitgalį su žmona važiavome, dalyvavome renginyje, ir ji bendravo su lietuvių bendruomene, užmezgė kontaktus. Pats žaidžiu krepšinį, tai vakar netgi sulaukiau pakvietimo į Lemonto krepšinio komandos naujo sezono atidarymą, taip pat ir žaisti pakvietė. Stengsiuosi tą daryti ir čia, būsiu visuomeniškas ir kartu aktyvus, nesišalinsiu jokios veiklos.

- Ko palinkėtumėte Čikagos lietuvių bendruomenei?

- Turbūt palinkėčiau būti tokiais pačiais visuomeniškais, aktyviais ir nepamiršti Lietuvos. Aš kaip visada sakau, Lietuva yra ten, kur tavo širdis. Gali turėti Lietuvos tiek, kiek tu pats nori: jei myli savo kraštą, jei tau jis yra brangus, jei tau svarbios tavo šaknys, gali jos turėti daug. Visiems, kuriuos sutinku čia, Lietuva yra svarbi. Dar neteko išgirsti blogų žodžių apie Lietuvą. Čia esanti bendruomenė per savo ilgametę veiklą labai daug nusipelnė. Ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti, kad didžiausia mano pagarba visiems tiems, kurie veikė ne tik siekiant išsaugoti ir puoselėti lietuvybę, bet ir kovojant už Lietuvos laisvę, vykdant visą tą lobistinę veiklą. Man pačiam teko sutikti ne vieną vyresnės kartos lietuvių, kurie ir finansiškai, ir savo laiku prisidėjo kovojant už Lietuvos nepriklausomybę. Jų ilgametė veikla ir indėlis yra be galo svarbūs. Norėčiau palinkėti, kad ir jie, ir tie, kas juos pakeis, jaunesni žmonės įsitrauktų į bendruomenės veiklą, kad sektų tuo pavyzdžiu, kad matytų, kad žengtų tomis pačiomis veiklos pėdomis. Veiklos visada visiems užteks siekiant stiprinti, puoselėti Lietuvą, lietuvybę, kultūrą, tradicijas. Kartais reikia tik trupučio vienybės, susitelkti kartu ir tęsti veiklą.

- Ačiū už pokalbį.

„Čikagos Aido“ korespondentė Rūta Taraškevičiūtė

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu