Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

03/29/2019

Maironio eilėraščiai suskambo ir baltarusių kalba
Žinomas žurnalistas Vytautas Žeimantas išleido unikalią knygą – garsaus lietuvių poeto Maironio eilėraščių rinkinį lygiagrečiai lietuvių ir baltarusių kalbomis. Rasa Pilvelytė - Čemeškienė kalbasi su knygos autoriumi Vytautu Žeimantu.

Daugiau
03/22/2019

JAV generolas: Lietuva geografiškai maža, bet turi liūto širdį
Ramiajame vandenyne kylanti Kinijos karinė grėsmė kelia susirūpinimą NATO aljansui ir gali asmeniškai paliesti kiekvieną iš mūsų. Karinio konflikto tikimybė su Kinija yra didelė, o Lietuva kartu su kaimynėmis sėkmingai didina savo atsparumą grėsmėms iš Rusijos, teigia Lietuvoje viešintis buvęs JAV karinių pajėgų Europoje vadas (USAREUR), į atsargą išėjęs generolas-leitenantas Benas Hodgesas.

Daugiau
03/15/2019

Pomėgis keliauti ir meilė senovinei technikai
Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra nepakartojamas ir ypatingas. Susipažinkime su panevėžiečiu Antanu Kairiu, kuris nuoširdžiai ir įdomiai papasakojo apie savo jaunystės pomėgį keliauti ir dabartinę meilę senovinei technikai.

Daugiau
03/15/2019

Aplinkosaugos studentės Ievos Juškos planuose – darbas Lietuvos ir pasaulio labui
Nedideliame Oksfordo miestelyje, Ohajo valstijoje, įsikūrusiame Majamio universitete aplinkosaugą ir biologiją studijuojanti Ieva Juška Lietuvoje lankosi beveik kas metai. Pasak Ievos, būdama Lietuvoje ji vis išbando ką nors naujo, atlieka ką nors naudingo. Ji yra dirbusi savanore poliklinikoje, organizacijoje „Caritas“, atlikusi tyrimus ir jų rezultatus pristačiusi konferencijoje Vilniuje. Praėjusią vasarą Ieva atliko praktiką naujoje organizacijos „Global Lithuanian Leaders“ ir Kazickų šeimos fondo programoje „We Connect Lithuania“ (šiais metais ji vyks kitu pavadinimu – „Bring Together Lithuania“). Dalyvaudama programoje ji dirbo nevyriausybinėje organizacijoje „Baltic Environmental Forum“ ir prisidėjo prie šiuo metu įgyvendinamos naujos iniciatyvos „Meldinės nendrinukės apsauga formuojant jai tinkamų kertinių buveinių tinklą Lietuvoje“.

Daugiau
02/22/2019

Darius Polikaitis: „Norisi nors trumpam stabtelėti. Norisi prisiminti, sugrįžti prie chorinės dainos”
Dainaviečių, įsimintinais renginiais palydėjusių Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jubiliejinius metus, šiais, 2019-aisiais, laukia ne mažiau reikšmingi projektai čia ir Lietuvoje. Apie juos – Lietuvių meno ansamblio „Dainava“ meno vadovas ir dirigentas Darius Polikaitis

Daugiau
01/25/2019

Požiūris į Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą Donaldą Trampą
Pokalbis su JAV lietuvių visuomenės ir politikos veikėja Angele Nelsiene.

Daugiau
01/18/2019

Interviu su 100 išradimų autoriumi prof. Rymantu Jonu Kažiu
Penki dešimtmečiai – tiek Lietuvos mokslo padangėje skaičiuoja Kauno technologijos universiteto (KTU) profesorius, habilituotas technologijos mokslų daktaras Rymantas Jonas Kažys, savo gyvenimą susiejęs su ultragarso tyrinėjimais.  Mokslininko įdirbis – daugiau kaip 100 išradimų. Kai kurie jų patentuoti JAV, Kanadoje, Švedijoje. Pokalbiui su mokslininku paskatino Naujųjų išvakarėse Lietuvos mokslų akademijoje įteikta Kauno mokslo premija, kuri kauniečio biografijoje – viena iš daugelio.

Daugiau
01/18/2019

Mintį, kad A. Smetona pabėgo, mums įkalė sovietmetis
Mintį, kad Antanas Smetona pabėgo iš Lietuvos, net du kartus pakišo opozicija, o galiausiai šį teiginį saviems tikslams puikiausiai išnaudojo sovietinė valdžia, LRT RADIJUI sako istorikas Algimantas Kasparavičius. Anot jo, dešimtmečius trukusi Lietuvos okupacija šią minį taip gerai įkalė žmonėms į galvas, kad tuo spekuliuojama iki šiol, nors istoriniai faktai rodo ką kita.

Daugiau
12/14/2018

Keliautojas T. Jeršovas: „Alpinizmas – tai ne gulėjimas po palme“
Meilę kalnams turi nemaža dalis mėgstančių keliauti. Tačiau degančiu tokia ypatinga aistra kaip keliautojas Tadas Jeršovas – vienetai. Kiek kartų užkopta į aukščiausias pasaulio viršukalnes, alpinistui dviejų rankų pirštų suskaičiuoti nebepakanka. Vyras atskleidė, iš kur atsirado aistra kalnams bei pasidalino patarimais, norintiems užkopti į savo pirmąsias viršukalnes.

Daugiau
11/02/2018

800 kilometrų pėsčiomis įveikusios seserys: „Tai tapo didžiuliu fiziniu ir psichologiniu iššūkiu“
Kelionės – vienas iš būdų pabėgti nuo slegiančios rutinos. Tuo nedvejodamos, seserys Edita ir Jurgita Čepulytės suplanavo kasmetinę kelionę kartu, tik šįkart pasiryžo neeilinei avantiūrai – seserys leidosi į 800 kilometrų piligriminį kelią. Daugiau išbandymų nei malonumų atnešęs piligriminis žygis medicinos mokslų studentei ir žurnalistei leido ne tik pamatyti savo galimybių ribas, bet dar ir padėti kitiems.

Daugiau
10/05/2018

Architektas L. Rekevičius – apie chaotišką Vilnių
„Chaotiškumas yra Vilniaus tapatybės ženklas“, – neabejoja architektas, įmonės „Aketuri Architektai“ įkūrėjas, sostinės senamiesčio specialistas bei Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) absolventas Lukas Rekevičius, pastebėjęs, jog ir šiuo metu skambantys nesutarimai dėl įvairių pastatų statybų nėra naujiena, nes Vilnius taip gyvena jau gerus 500 metų. Su L. Rekevičiumi kalbamės apie polinkį į architektūrinį ir gyvenimišką fasadiškumą, naująsias miestiečių „bažnyčias“,  „davatkišką“ požiūrį ir Vilniaus identiteto paieškas. - Koks yra jūsų santykis su Vilniaus miestu? Ar galėtumėte nusakyti Vilniaus tapatybę – tokią, kokia ji yra dabar? - Esu labiau Vilniaus senamiesčio specialistas, daugiausiai dirbu šioje miesto dalyje, apie tai rašiau savo mokslinius darbus, todėl kalbėti ir Vilniaus identitetą brėžti galėčiau per senamiesčio prizmę. Visi sako, kad Vilnius yra barokinis miestas. Visgi toks jis yra savo veidu ir fasadu, o jo esmė yra gotikinis miestas. Fasadiškumas – rytų europiečių tapatybė, kai tau svarbu, kaip atrodai, bet turbūt nelabai įdomu, kaip gyveni. Miestams galioja tas pats. XVII amžiuje Europos miestus pradėjo rekonstruoti, iš gotikinių padarė barokiniais (pavyzdys – Roma, kur pertvarkytas ir miesto planas, atsirado barokinės vistos), bet Vilniaus miesto esmė, struktūra juk nepasikeitė – esminis, planinis momentas. Kitas svarbus identiteto dėmuo yra tai, kad Vilnius yra „ant ribos“ tarp rytų ir vakarų, miestas kultūriniame pasienyje. Žiūrint konfesijų prasme, Vilniuje visuomet pusė bažnyčių buvo katalikiškos, kita pusė – provoslaviškos arba liuteroniškos, suolininkų teismų sudėtis taip pat buvo per pusę iš katalikų bei stačiatikių. Pirmieji krikščioniški Vilniaus kankiniai Jonas, Aloyzas ir Eustachijus, gulintys Šv. Dvasios cerkvėje, yra lietuviai, bet stačiatikiai pagal konfesiją. Taigi, Vilniuje viskas yra persimaišę. Kalbant apie tapatumą, Vilniaus senamiestyje yra tam tikras chaotiškumas, kuris taip pat yra jo tapatybės ženklas. Tai pasakytina ne tik apie privačius namelius senamiestyje, bet ir apie bažnyčias – tas irgi yra akivaizdu. Geras pavyzdys yra Šv. Onos bažnyčia, stovinti tiesiai priešais pagrindinį Bernardinų bažnyčios fasadą. Kaip šiandien būtų vertinama, jei priešais pagrindinį Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro fasadą pastatytų kitą pastatą? Sakytume – vandalizmas. Tais laikais toks sprendimas buvo padarytas labai pragmatiškai. Pasak legendos, kunigaikštis turėjo žmoną stačiatikę, kuri eidavo į šalia esančią cerkvę. Visgi jis norėjo, kad žmona atsiverstų į katalikybę, todėl pakeliui pastatė žymiai gražesnę katalikų bažnyčią. Toks pragmatiškas atsainumas, kurį dabar vertiname kaip labai įdomų kompleksą, yra atsiradęs pakankamai vandališko sprendimo būdu. Šiuo metu seku miestiečių ir statytojų ginčus, kurių tikrai netrūksta. Iš tikrųjų tokios chaotiškos statybos yra Vilniaus tapatybė jau kokius penkis šimtus metų, ir siekis konservuoti esamą status quo, kelia grėsmę pavirsti miestu muziejumi, koks yra Venecija. Vilniaus identitetas taip pat turi rytietiško miesto elementų. Senuose planuose senasis Žydų geto kvartalas – Stiklių, Domininkonų, Gaono, Žydų ir kitos gatvės – dėl kažkokių priežasčių neturėjo aiškių tarpų tarp namų. Patekęs į šio kvartalo labirintą, galėjai išeiti visai į kitą gatvę. Dabar galime tik įsivaizduoti, bet, manau, kad tai turėtų priminti rytietišką miestą, sakykime, Stambulą. - Neabejojama, jog architektūra turi įtakos formuoti tiek miesto įvaizdį, tiek žmonių gyvenimo būdą. Kas, jūsų nuomone, formuoja miestą? Koks gyvenimo būdas miestiečiams diktuojamas Vilniuje? - Čia yra dvi temos, kurias abi noriu paliesti. Galia senamiestyje nuolat buvo demonstruojama statant bažnyčias. Tai buvo vienintelis pastatas, kuriam buvo leista išsišokti, kuris galėjo nederėti prie konteksto. Jis galėjo stovėti vidury aikštės, būti aukštesnis, platesnis ir t.t. Pastatas, galintis išsišokti iš konteksto, yra galios demonstravimo būdas. Dabar ši paradigma yra pasikeitusi – mes tokią privilegiją suteikiame kitiems pastatams. Šiais laikais teatrui leidžiame būti egoistu, kaip, pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Miestiečiai nori ir leidžia jau ir kitiems pastatams tapti naujosiomis bažnyčiomis. Net ir dangoraižių atsiradimas visai šalia Vilniaus centro byloja tą pati – verslas yra naujas interesas, kuris tam tikra prasme yra šiuolaikinė religija. Neseniai turėjau diskusiją apie tai, ar Vilnius yra geras miestas gyventi. Taip, jis toks yra, bet kam? Geras miestas auginti vaikus, daug žalių erdvių, viskas pasiekiama dviračiu, nereikia mašinos – toks ir yra miestiečių lūkestis bei noras, kad jis toks ir liktų. Kokiame nors Niujorke svarbiausias lūkestis yra saviraiška. Žmonės ten nesitiki patogaus gyvenimo, bet tikisi rasti auditoriją bet kam, ką jie daro. Keistuoliai, teatralai, šokėjai ir pan. – išraiška yra svarbiausias jų lūkestis, paliekantis gyvenimo kokybę antrajame plane. Taigi, viskas yra susiję su tuo, kokį lūkestį turi miestiečiai, būtent apie tai reikia diskutuoti. Galbūt daliai miestiečių, netgi ekonomikai būtų geriau, jei Vilnius taptų miestu saviraiškai, o patogumas nueitų į antrąjį planą. Galbūt. - Su kokiais didžiausiais iššūkiais, problemomis susiduriame Vilniuje? - Manau, miesto tapatybės paieškos ir yra didžiausias iššūkis. Vilniaus mieste gyvena ne tie žmonės, kurie jį pastatė iki Antrojo pasaulinio karo – statytojai jo metu buvo sunaikinti arba ištremti. Į Vilnių atsikėlė gyventi žmonės iš provincijos, kurie jį atranda iš naujo. Jie nežino, kas jis per gyvūnas, bando jame įvedinėti tvarką ir visi – savą. Vieni rėkia, kad turėsime daryti taip, kaip darė protėviai, ir nebus jokių naujų pastatų, kiti sako, kad kaip tik reikia modernumo apraiškų. Neturime tradicijos, kaip suvokti savo miestą. Problema, jog nėra sutarimo, o, jam nesant, atsiranda labai daug draskymosi. To puikus pavyzdys yra „Misionierių sodų“ daugiabučių statyba. Iš vienos pusės jis yra pristatomas kaip labai korupcinis projektas (nes ten buvo kažkokia istorija su bandymu papirkti), bet, kita vertus, vėliau jis yra padarytas bene pačiu skaidriausiu būdu: yra visi įmanomi teritorijų planavimo dokumentai, viskas nuosekliai daroma dešimt metų, konkursas buvo visiškai viešas, vertino normali komisija, o ir architektūrinis rezultatas yra geras. Ir tik tada, kai visa tai įvyksta, pradedama diskusija. Taigi, tas draskymasis yra didžiausia Vilniaus problema: tiek investuotojų noras „prasistumti“ tyliai su dideliu projektu, tiek saugotojų noras užsipulti bet ką, kas nėra padaryta „senamiestiškai“. Juk, jei suprojektuojamas didesnis langas – apšaukia stiklainiu, panaudota metalo – išvadina stiklo ir metalo monstru ir t.t. Visuose paveldosaugos konvencijose yra parašyta, kad tai, kas nauja, turi būti nauja, ir aiškiai skirtis nuo to, kas yra sena – stebėtojas neturi būti apgaudinėjamas. Pastatas turi atspindėti savo laikmetį, jo vertybes ir ideologijas. Matyt, žingsnis po žingsnio, ir mums pavyktų susitarti šiuo klausimu. - Jei, kaip teigiate, architektūra atliepia laikmetį ir vertybes, kaip galėtumėte vertinti Vilniaus pokyčius per pastaruosius, sakykime, 10–15 metų? - Per pastaruosius penkiolika metų susiformavo naujasis miesto centras – tai yra esminis urbanistinis pokytis. Atsirado Konstitucijos prospektas su visais savivaldos ir verslo pastatais, daug kas ten persikėlė iš senamiesčio. Senamiestyje atsirandantys nauji pastatai miesto struktūros, audinio nekeičia, nes jie yra statomi tuščiose vietose, kur, sakykime, per antrąjį pasaulinį karą buvo subombarduotas seniau stovėjęs pastatas. Aš manau, kad, netgi kalbant apie Misionierių statybas, kuomet sovietinį pastatą keičia šiuolaikinis, tai nėra esminis urbanistinis pokytis. Šiuo metu svarstoma, kad iš senamiesčio išsikeltų visos ministerijos, kalėjimas, taigi, Gedimino prospektas turėtų pavirsti į kažką kitą – tai inspiruotų pokyčius. - Kokių šalių požiūrį į miesto architektūrą bei urbanistiką būtų galima taikyti ir Vilniuje? - Man labiausiai imponuoja olandiškas požiūris, kuris yra labai pragmatiškas. Nėra to „davatkiško“ paveldo saugojimo – kas yra vertinga, tas yra vertinga, kas ne – tas ne. Vien dėl to, kad ten yra senas mūras, nereiškia, jog ten yra vertė. Juk pastaroji susideda iš daugelio segmentų. - Kokią Vilniaus viziją matote? - Aš įsivaizduoju, kad Vilnius ir toliau turi likti geras miestas gyventi, abejoju, ar jis gali pasidaryti, sakykime, technologijų centras, nes esame pakankamai konservatyvūs, per daug žmonių gyvena Vilniuje, kurie nieko apie jį nesupranta, o, kadangi nesupranta, yra nelinkę jo keisti. Geriausia būtų, kad Vilnius įgytų kuo geresnes sąlygas susisiekti oru transportu su tais taškais, kurie pirmauja dominančiose srityse. Manau, kūrybinės industrijos galėtų būti Vilniaus arkliukas, į kurias galima orientuotis. Parengė Eglė Kirliauskaitė

Daugiau
10/05/2018

Juanas Ignacio Fourmentas Kalvelis: „Lietuviškai veiklai – daugiau kaip pusė gyvenimo“
Lietuviškai veiklai Argentinos lietuvis Juanas Ignacio Fourmentas Kalvelis atidavė daugiau kaip pusę savo gyvenimo – 23 metus. Ši veikla itin suaktyvėjo išmokus lietuvių kalbą, 2005-aisiais metais, grįžus į Argentiną po dešimties mėnesių, praleistų Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje. Nors lietuvis buvo tik jo senelis, Juanas Ignacio Fourmentas Kalvelis jaučiasi lietuviu ir įvardina tai kaip pasaulio lietuvių palikuonių pareigą. „Mane visi vadina Jonu“, – mėgina padėti Argentinos lietuvis, kai žurnalistas laužydamas liežuvį bando ištarti ilgą jo vardą. Žinoma, aiškiai ištarti pasiseka tik pačią pabaigą – lietuvišką pavardę Kalvelis. Jonas Kalvelis (Juan Ignacio Fourment Kalvelis) – jau daugiau kaip pusę metų vadovauja Argentinos Lietuvių Bendruomenei. Pirmininko pareigas einantį lietuviško kraujo turintį argentinietį, tiesiog 100 proc. atsidavusį lietuviškai veiklai, žino ir pažįsta visi pasaulio lietuviai. Daugelis jį pažįsta kaip Argentinos Lietuvių Jaunimo Sąjungos pirmininką, kaip Pietų Amerikos lietuviams atstovavusį Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos narį. O labiausiai – kaip nepailstantį šokėją. - Papasakokite apie Argentinos lietuvius. Kiek jų esama? Kas sudaro šioje šalyje veikiančią lietuvių bendruomenę? - Per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus į Argentiną atvyko apie 35 tūkstančius lietuvių. Sakyčiau, kad dipukų karta čia nepasiliko, toliau ieškojo savo namų pasaulyje. Argentinoje liko dar senesnės kartos lietuviai. Ambasados duomenimis, Argentinoje yra apie 200 000 lietuvių palikuonių. Tų, kurie aktyviai dalyvauja lietuviškoje veikloje – 800–1000. Pats priklausau „Nemuno“ lietuvių draugijai, kuriai yra jau 109 metai. Kita „Lietuvių sąjunga“ gyvuoja jau 105 metus, „Lietuvių centras“ – 92 metus, lietuvių draugijai „Mindaugas“ – 87-eri, dar yra „Aušros vartų parapija“. Taip pat Argentinoje veikia 12 lietuvių tautinių šokių kolektyvų, vienas choras. Tai ir yra Argentinos lietuvių bendruomenė. Žinoma, šokių kolektyvų yra tiek daug todėl, kad kiekviena draugija turi savo šokių kolektyvą. 200 lietuvių ateina į vieną draugiją, 200 – į kitą. Taip ir pasiskirsto. Gerai yra tai, kad kiekviena draugija turi savo patalpas, savo valdybą, savo statutą ir yra nepriklausoma. Sostinėje Buenos Airėse yra „Lietuvių centras“, priemiestyje – „Susivienjimas“. - O Jūs pats? Kuo dar, be pirmininkavimo Bendruomenei, užsiimate? - Aš, kaip Argentinos lietuvis, jau penkiolika metų esu eteryje – vedu lietuviško radijo valandėlę „Lietuvos aidai“. Dar esu 47-erius metus gyvuojančio lietuviškų tautinių šokių kolektyvo „Nemunas“ vadovas ir šokėjas. Man labai patinka ne tik šokti, bet ir vadovauti jam. Juo labiau, kad mano tėvai susipažino „Nemuno“ kolektyve. Mano tėtis dirbo su lietuviais Argentinoje. Kadangi tuo metu „Nemune“ trūko šokėjų, mano tėtis pradėjo jame šokti ir įsijungė į jo gretas. Tai buvo mūsų šeimos pradžia. Kaip ir mano. Aš taip pat susipažinau su savo žmona „Nemuno“ šokių kolektyve. Mano dukrytei šiuo metu yra treji metai ir ji jau taip pat šoka lietuvių tautinių šokių vaikų kolektyve Argentinoje. Šokis – mums labai svarbus ir tai yra viena pagrindinių lietuviškų veiklų Argentinoje. - Kaip atsidūrėte Vasario 16-osios gimnazijoje Hiutenfelde, Vokietijoje? Kokius įspūdžius, patirtis atsivežėte į Argentiną? - Nors šeimoje mes nekalbėjome lietuviškai, norėjau išmokti lietuvių kalbą, buvau (ir esu) labai smalsus ir prieš 14 metų (2004 m.), gavęs stipendiją iš Lietuvių Fondo, atvykau mokytis į Vokietiją, Vasario 16-osios gimnaziją, kur būdamas tarp lietuvių per 10 mėnesių išmokau lietuvių kalbą. Tuo metu buvau vienintelis moksleivis iš Pietų Amerikos ir pirmas iš mūsų bendruomenės, kuris nemokėjo kalbėti angliškai, vokiškai ar lietuviškai, todėl pradžioje pasitelkiau gestų kalbą. Išties labai susiėmiau ir intensyviai mokiausi. Iš Vasario 16-osios gimnazijos ir mane supusių žmonių pasiėmiau labai daug – lietuvių kalbą, tautinę kultūrą (šokius, dainas), papročius. Man gimnazija – labai miela, labai brangi vieta. Esu dėkingas tuometiniam gimnazijos direktoriui Andriui Šmitui, kuris man labai padėjo. Visuomet prisimenu šią vietą su šypsena veide. Vasario 16-osios gimnazija visuomet buvo ir bus lietuvių židinys. Ji buvo lietuvių sostinė Europoje. Labai svarbu išlaikyti šią švietimo įstaigą, kad Europos lietuviai, ir ne tik, galėtų ją lankyti ir semtis lietuviškos kultūros, švietimo. - Tačiau situacija keičiasi ir šiuo metu Argentinos lietuvių jaunimas mokytis vyksta tiesiai į Lietuvą. - Išties tuo metu buvo tokia situacija, kad Brazilijos, Urugvajaus, Argentinos lietuviai, paprastai finansuojami Lietuvių Fondo Čikagoje, mokytis vykdavo į Vasario 16-osios gimnaziją Hiutenfelde. Šiuo metu situacija keičiasi. Dabar Argentinos lietuvius siunčiam tiesiai į Lietuvą – raginame rinktis studijas Vilniaus, Kauno universitetuose semestrui arba net dviem. Tam jau kurį laiką yra labai daug galimybių. Šią idėją labai remia LR švietimo ir mokslo ministerija, Švietimo mainų ir paramos fondas Lietuvoje. - Kokie į Argentiną anksčiau grįždavo lietuviai iš Vokietijoje veikiančios lietuvių gimnazijos ir šiuo metu – iš Lietuvos? Ar jaučiate skirtumą? - Žinoma, yra viena problema: ten, kur apsistoja mūsų jaunimas Lietuvoje, susirenka visas pasaulis ir dažniausiai jie ten kalba anglų arba ispanų kalbomis. Ir tai jiems nepadeda išmokti lietuvių kalbos ir integruotis. Iš dalies jaučiame šiuos rezultatus pagal lėtesnį jų mokymąsi. Tačiau Pietų Amerikos, Argentinos jaunimas labai nori vykti į Lietuvą. Šiuo metu Vilniaus universitete mokosi net šeši Argentinos lietuviai – penki iš mano draugijos „Nemunas“, kiti – iš lietuvių susivienijimo. Šis etapas jokių būdu nėra atostogos, juk atvažiuojama konkrečiai dirbti. Žinoma, dalis jų pasilieka Lietuvoje arba grįžta, randa darbą. Mūsų tikslas, kad jie padėtų Argentinos Lietuvių Bendruomenei ir būtų joje. Kad nebūtų savanaudiški, o bendruomeniški. Vertiname tai kaip didžiulę investiciją. - Ar Argentinoje veikia lituanistinė mokyklėlė? - Mūsų bendruomenėje veikia vaikų tautinių šokių kolektyvas. Su susirinkusiais vaikais rengiame šokių repeticiją ir atskirai – pamokas. Taigi, vaikai – šoka, dainuoja, skaičiuoja lietuviškai. Geriausiai lietuvių kalbos mokosi per žaidimą. Pas mus vyksta ir lietuvių kalbos kursai, kuriuos veda minėti stipendininkai, semestrui ar dviem išvykę į Lietuvą, arba praktikantai iš Lietuvos. Universitete yra tokia programa, leidžianti studentui atlikti praktiką užsienyje. Tad Argentinoje sulaukiame Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų, norinčių, galinčių mokyti ir vedančių lietuvių kalbos pamokas Argentinos lietuviams, ir ne tik. Ir, žinoma, prisidedančių prie lietuviškos veiklos. - Koks Jūsų asmeniškai ir bendruomenės didžiausias pasiektas rezultatas? - Tai, ką aš darau – mano gyvenimo būdas, stilius. Mes jaučiamės lietuviais, Lietuvos dalimi. Žinoma, esame ir argentiniečiai, turime čia savo tradicijas, kultūrą. Didžiausias mano ir visos Argentinos Lietuvių Bendruomenės tikslas – ir jau rezultatas – šiais metais įvykusi šimtmečio dainų šventė. Įdėjome daug darbo. Į Lietuvą atvyko 50 Argentinos lietuvių – 26 „Nemuno“ šokėjai. Bendrą delegaciją iš Pietų Amerikos sudarė apie 90 žmonių. Didžiausias mūsų darbo rezultatas ir šilčiausias momentas buvo, kuomet giedodami Lietuvos himną Vilniaus oro uoste mus pasitiko Vilniaus universiteto choras ir vaikų tautinių šokių kolektyvas „Ugnelė“. Turbūt daugelis matė, kokias Argentinos lietuvių emocijas sukėlė šis gestas, pagimdęs tą neįkainojamą bendrumo jausmą. Nors aš vienintelis žinojau apie šią staigmeną, mums visiems tai buvo didelė dovana. - Ką pavyko tuo metu nuveikti Lietuvoje? Mes tiek daug nuveikę per tokį trumpą laiką dar nebuvome. Tą pačią dieną išvykome švęsti Joninių į Kernavę. Čia mes linksminomės iki 3 val. nakties, kadangi atvyko liaudiška kapela „Sutaras“, su kuriais mes palaikome labai gražius ryšius ir draugystę. Kolektyvas buvo atvykęs ir į Argentiną. Kitą dieną mes vykome į Trakus, išsinuomojome ten sodybą. Tada aplankėme Kauną, kur mus pasitiko šio miesto universiteto kolektyvas „Nemunas“. Buvo neįkainojamas momentas pirmą kartą susitikus abiem „Nemunams“. Viešnagės metu vyko didelis koncertas, vakaronė su nemuniečiais. Dar kitą dieną pavyko nuvažiuoti į Anykščius, pas šio miesto merą, į Panevėžį – pas šio miesto savivaldybės vicemerą. Paskui aplankėme Šiaulius, Kryžių kalną, Palangą, Nidą, kur ir apsistojome. Mus ten pasitiko Nidos kultūros centro „Kalnapušė“ šokių kolektyvas. Visi šie kolektyvai ir dar daug kitų lankėsi pas mus Argentinoje, o dabar mus priėmė čia. Su daugeliu Lietuvos kolektyvų mus vienija labai graži abipusė draugystė. O paskui vyko Dainų šventė, kurią pradėjome liepos 1-osios koncertu Vilniaus Rotušės aikštėje, per renginį „Šimtas Lietuvos veidų – sujunkime Lietuvą“, kur veikė ir paviljonų miestelis. Buvo nuostabūs pasirodymai, užsimezgė nuostabios draugystės. Ir toliau vyko repeticijos bei pasirodymai. Ši veikla sukėlė didelį žiniasklaidos susidomėjimą ir mes atsidūrėme dėmesio centre. Bet tai yra gerai, nes per žiniasklaidą mes galime informuoti Lietuvoje gyvenančius lietuvius apie savo veiklą Argentinoje – kad esame lietuvių palikuonys, mylime šią šalį, jaučiamės jos dalimi. Apskritai, visos šios veiklos rezultatas – nuostabus. Tarp mūsų yra ir tokių, kurie galbūt ir nekalba lietuviškai, tačiau ant jų kūno galima pastebėti lietuviškos simbolikos, tatuiruočių su Lietuvis herbu „Vyčiu“ ir panašiai. - Dėkoju už pokalbį. Kalbino Evelina Kislych-Šochienė, pasauliolietuvis.lt

Daugiau

„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu