Šis kartografinis kūrinys – ilgokai nešiota ir brandinta autoriaus idėja – pasirodė tik šiemet, o ne 2013 m., kai vyko Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio žemėlapio 400 metų jubiliejus. Priminsiu skaitytojams, kad A. A. Gliožaitis tais metais išleido žymiai didesnės apimties fundamentalią monografiją „Mažosios Lietuvos žemė XVIII–XX amžių dokumentuose ir žemėlapiuose“, o šio žemėlapio jubiliejui leidinyje „Gimtasis kraštas“ pateikė straipsnį „Kunigaikščio M. K. Radvilos žemėlapiui Magni Ducatus Lithuaniae – 400 metų“. Reprezentacinį leidinį, skirtą M. K. Radvilos žemėlapiui, 2017 m. 100 egz. tiražu išleido leidykla „Gairės“. Ši knyga yra 21,5 x 30,5 cm formato, 230 puslapių apimties. Manau, kad autorius šį veikalą skyrė, bet nededikavo knygoje, dar vienai svarbiai datai – LDK didiko Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549–1616) 400 metų mirties sukakčiai pažymėti. Šis mokslo leidinys istorijos tematika sudomins didelį Lietuvos geografų, kartografų, istorikų būrį. Tačiau šia vertinga knyga galėtų pasidžiaugti taip pat Pasaulio lietuvių bendruomenės nariai iš 36 valstybių ir kiti, besidomintys Lietuvos praeities kartografiniais objektais.
Kaip žinome, žemėlapis „Magni Ducatus Lithuaniae Caeterarumque Regionum Illi Adiacentium Exacta Descriptio“ – „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir jai gretimų sričių tikslus aprašas“ – buvo išleistas Amsterdame, V. J. Blau leidykloje, 1613 m.
A. A. Gliožaitis, tyrinėdamas Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio kartografinę veiklą, savo knygoje ją nušviečia išsamiai ir įvairiapusiškai. Šioje studijoje analizuojami XVI a. pab. ir XVII a. pr. atlikti LDK žemėlapio sudarymo ir leidybos darbai. Išskiriami LDK kartografavimo darbų pagrindiniai etapai:
1) lauko kartografavimo darbai ir LDK žemėlapio autorinio originalo braižymas apie 1590–1600 m.;
2) LDK žemėlapio leidybinio originalo braižymas ir žemėlapio spausdinimas apie 1600–1603 m., šioje studijoje žemėlapis sąlyginai įvardytas kaip LDK 1603 m. žemėlapis;
3) LDK 1603 m. žemėlapio tobulinimo darbai, atlikti po 1603 m., nubraižytas būsimo LDK 1613 m. žemėlapio autorinis originalas;
4) LDK 1613 m. žemėlapio spausdinimas Amsterdame, V. J. Blau leidykloje.
A. A. Gliožaičio leidinio viršelyje - M. K. Radvilos portretas ir LDK 1613 m. žemėlapio fragmentas[/caption]
Apie pirmąjį ir antrąjį darbų etapus rašoma pirmoje studijos dalyje, o apie trečiąjį ir ketvirtąjį – antroje studijos dalyje. Trečioje studijos dalyje aprašomi XVIII a. ir XIX a. bibliografiniai leidiniai, kuriuose įrašyti minėti žemėlapiai. Taip pat analizuojamos LDK 1613 m. žemėlapio studijos, atliktos XX a. ir XXI a. pr.
Žemėlapis pripažįstamas vienu geriausių Renesanso epochos kartografijos darbų. Beveik pusantro šimto metų jis buvo Europos kartografų kopijuojamas, perdirbinėjamas ir spausdinamas įvairiuose atlasuose. Šis žemėlapis atspindėjo to laikotarpio politinę, socialinę valstybės sanklodą, jos santykius su gretimomis valstybėmis. M. K. Radvilos 1613 m. žemėlapis yra vienas reikšmingiausių Lietuvos istorijos ir kultūros paminklų, svarbus taip pat Europos kartografijai. Kunigaikštis M. K. Radvila gerai pažinojo kitų kraštų kartografų sudarytus LDK žemėlapius, kurie jau nebetenkino valstybės poreikių, todėl jis suprato naujo LDK žemėlapio naudą, detalaus žemėlapio būtinybę valstybės gynimui, tvarkymui, valdymui, ir ryžosi šiam darbui. Žemėlapio įrašas lotynų kalba liudija, kad žemėlapis išleistas M. K. Radvilos Našlaitėlio (lot. Nicolaus Christophorus Radzivilus) rūpestingu darbu ir lėšomis.
Autorius knygos viršelio antroje pusėje rašo, kad „kunigaikštis Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, kaip valstybės pareigūnas, suprato detalaus ir tikslaus žemėlapio svarbą valstybei. Jis ryžosi pradėti išsamesnio LDK žemėlapio sudarymo darbus. Tikėtina, kad kartografavimo darbai pradėti apie 1590 m. ir apėmė visą LDK teritoriją, buvusią didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais. Jie buvo baigti apie 1600 m., o apie 1603 m. išspausdintas LDK žemėlapis. Šio žemėlapio pietinės dalies ir kitų vietų tikslumas netenkino kunigaikščio M. K. Radvilos, todėl jis vėliau buvo tobulinamas ir iki 1613 m. buvo parengtas šio žemėlapio autorinis ir leidybinis originalas. Kadangi LDK 1603 m. žemėlapio tikslus pavadinimas nėra žinomas, šiame darbe jis yra minimas sąlyginiu pavadinimu „LDK 1603 m. žemėlapis“. Pažymėsime, kad valdant Steponui Batorui didelis dėmesys buvo skiriamas karinei kartografijai. Tikėtina, kad karaliaus kartografai turėjo ir būrį kvalifikuotų pagalbininkų, kurie galėjo talkinti sudarant M. K. Radvilos LDK 1613 m. žemėlapį. Šį žemėlapį graviravo olandų graveris, kartografas ir leidėjas Gerardas Heselis. Tai pirmas Lietuvos žemėlapis, kuris buvo sudarytas remiantis LDK teritorijos matavimais ir atitiko aukščiausius to meto kartografijos reikalavimus. Žemėlapyje patikslinta daugelio miestų, miestelių ir vietovių lokalizacija, pažymėti hidrografijos ir kiti geografiniai elementai, nubraižyta tiksli Dniepro vaga (jai skirta atskira žemėlapio dalis), pridėtas LDK aprašymas. Pirmą kartą parodytas administracinis suskirstymas, valstybės sienos, gausu istorinės ir politinės informacijos apie valstybę.
VU Geomokslų instituto prof. V. Chomskio vardo auditoriją puošia LDK 1613 m. žemėlapis[/caption]
1613 m. LDK žemėlapį tyrinėjo ir tyrinėja Lietuvos ir kitų šalių istorikai, kartografai. Išsamesni tyrinėjimai yra atlikti Lenkijoje ir Lietuvoje. Lietuvos mokslininkai minėtą žemėlapį yra pavadinę epochiniu kūriniu ir svarbiu šalies kultūros paminklu. A. A. Gliožaitis yra išsamiai susipažinęs su ankstesnių metų tyrėjų darbais ir tai atsispindi jo studijos III dalyje. Šioje knygoje A. A. Gliožaitis atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos kartografų atliktos žemėlapio studijos 1928–1990 m. (išleistos iki Antrojo pasaulinio karo ir sovietmečiu) buvo publikuotos moksliniuose leidiniuose, kurie leisti mažu tiražu ir buvo įslaptinti, todėl išsamiau su jomis yra susipažinę tik dalis kartografų.
Atkreipsiu skaitytojų dėmesį, kad LDK žemėlapis autorių domina daugiau nei 20 metų. Jis yra parašęs daug mokslinių straipsnių, kuriuose pabrėžiama šio kartografinio kūrinio svarba Lietuvos mokslui, istorijai, Lietuvos kartografijos paveldui. A. Gliožaitis aktyviai dalyvavo tarptautinėse mokslinėse konferencijose, kurios buvo skirtos šio žemėlapio 380, 400 metų jubiliejams pažymėti. Kuo išsiskiria A. A. Gliožaičio mokslinė studija, lyginant ją su kitų tyrinėtojų darbais? Leidinio autorius, kaip ir prof. V. Chomskis, J. Petrulis (1922–2010) ir kiti, į savo tyrimo objektą – 1613 m. LDK žemėlapį – žiūrėjo kaip į sudėtingą kartografinį kūrinį ir jį tyrinėjo kompleksiškai, pateikdamas papildomos medžiagos apie kunigaikščio M. K. Radvilos asmenybę, jo ryšius su Kijevo vaivada kunigaikščiu Konstantinu Vasilijumi Ostrogiškiu sudarant šį žemėlapį. Tai pat jis įvertino žemėlapio matematinį tikslumą, atliko jo paaiškinamųjų tekstų, geografinių elementų ir kitų žemėlapio komponentų analizę. Tai liudija surinkta nauja gausi informacija, kurią jis pateikė žemėlapių, kitų iliustracijų, lentelių, schemų pavidalu, susipažinęs su daugiau nei 240 įvairių šaltinių medžiaga. Studijoje pateikta 119 žemėlapių ir kitų iliustracijų. Leidinio autorius pažymi, kad „tai pirmas išlikęs LDK žemėlapis, kuriame nubraižytas jos herbas Vytis“.
Šios studijos darbo tikslas buvo supažindinti su Lietuvos istorine ir kartografine raida, išryškinti 1603 m. ir 1613 m. žemėlapių ypatumus, nustatyti šio kartografinio kūrinio autorystę ir pateikti apie žemėlapį savas išvadas. Toks autoriaus požiūris į šį darbą leido pasiekti norimą rezultatą – pateikti skaitytojams aktualią studiją iš Lietuvos kartografijos istorijos. Kaip pažymi leidinio autorius, daugelis ankstesnių tyrėjų neturėjo galimybės pasinaudoti archyvine medžiaga, todėl tuo metu negalėjo būti surasta išlikusi informacija apie šį žemėlapį. Autorius rašo, kad ,,po 1990 m. susidomėjimas Lietuvos istorija ir kartografija buvo nepaprastai didelis, atsirado galimybė nevaržomai naudotis archyvais ir sovietmečiu įslaptintais bibliotekų fondais“. Šį kartografinį kūrinį A. A. Gliožaitis tyrinėjo keliais moksliniais aspektais. Jis pažymi, kad kai kuriais klausimais ankstesnių tyrinėtojų pateiktos išvados yra nevienareikšmiškos, ypač dėl žemėlapio autorystės, kuri kėlė nemažai painiavos, todėl savo studijoje ypatingą dėmesį skyrė šiai problemai spręsti. Atlikus duomenų analizę ir įvertinimą, šioje studijoje pristatyti naujausi tyrimai ir išvados. A. A. Gliožaitis pabrėžia, kad T. Makovskis yra autorius LDK 1613 m. žemėlapio priedo (geografinio-istorinio LDK aprašymo iš trijų spaudos lapų „Palankiam skaitytojui“) ir kad studijoje sužadinta diskusija apie LDK žemėlapio autorystę negali sumenkinti T. Makovskio, kaip LDK ofortisto ir graverio, indėlio į to meto kultūrą, kuris žinovų yra palankiai vertinamas.
Kunigaikščio M. K. Radvilos yra sudaryti ir išleisti du LDK žemėlapiai. Pirmas – 1603 m., kuris neišlikęs arba nesurastas. Konkretesnės informacijos apie jį kol kas nėra, bet kartografijos istorikų studijose bei XVIII ir XIX a. bibliografiniuose leidiniuose įvairiais pavadinimais yra minimas. Antras – 1613 m., kuris iki 1631 m. spausdintas kaip sieninis, o vėliau apkarpytas ir spausdintas įvairiais variantais. Atlasų leidėjų nubraižytos jo sumažintos kopijos, kurios XVII–XVIII a. publikuotos atlasuose.
Leidinio autorius atkreipia skaitytojų dėmesį į vieną atradimą. Knygos antroje dalyje jis pažymi, kad „Kauno technologijos universitete yra saugomi vieno LDK 1613 m. žemėlapio egzemplioriaus du lapai. Jie yra unikalūs ir reikšmingi jo leidybos tyrimams. Žemėlapio lapas L204-2 yra unikalus tuo, kad jo kairiojo apatinio kampo paraštėje yra įrašas 1613. Jis nėra išgraviruotas leidybiniame originale, o užrašytas jau išspausdintame egzemplioriuje. Įrašas liudija, kad tai tikrai 1613 m. išspausdinto žemėlapio egzemplioriaus lapas. Taigi pirmos laidos žemėlapio egzempliorius yra ne Upsalos universiteto bibliotekoje, kaip buvo rašoma visą XX amžių, o Kauno technologijos universitete. Nežinoma, kur yra kiti du minėto žemėlapio egzemplioriaus lapai.“
Pristatydamas A. A. Gliožaičio leidinį, tikiu, kad jis ir toliau vykdys šio laikotarpio mokslinius tyrinėjimus ir tęs darbus, skirtus LDK žemėlapiams. Pažymėsiu, kad ši knyga yra verta ne tik lietuviškai skaitančių dėmesio, bet ir žymiai platesnio skaitytojų būrio, todėl šiandieną yra aktualus jos vertimas taip pat į kitas kalbas. Turėkime vilties, kad artimiausioje ateityje jam ar kitiems tyrėjams pavyks atrasti dar vieną kunigaikščio, Trakų, vėliau Vilniaus vaivados Mikalojaus Kristupo Radvilos kolektyvo kartografinės veiklos kūrinį – pirmąjį LDK 1603 m. žemėlapį su senosiomis didžiojo kunigaikščio Vytauto laikų sienomis – istorinės Lietuvos valstybės kartografinį dokumentą. Dėl savo didelės teritorinės apimties ir pateiktos jame medžiagos, šis žemėlapis būtų vertingas ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos, Gudijos bei Ukrainos geografinio ir kartografinio pažinimo istorijai. Kaip teigia leidinio autorius, manoma, kad šis LDK žemėlapis galėjo būti išspausdintas Nesvyžiuje, Gdanske arba Augsburge. Atrastas LDK 1603 m. žemėlapis, kaip grafinis vaizdinys, su didžiule 700 000 kv. km LDK teritorija, kurios pietinė siena siekė Juodąją jūrą, Krymo chanatą, nukeltų mus į Vytauto laikų valstybę, kurio valdymo laikotarpiu tautos sąmonėje įsitvirtino suvokimas, kad lietuviai sukūrė valstybę, už kurios likimą jie yra atsakingi.
Tęsdami valstybingumo tradicijas, mes lietuviai Lietuvoje ir kitose pasaulio šalyse privalome prisiminti lietuvių tautos valstybingumo ištakas, Vytauto epochos suformuotą valstybingumo sampratą, gyvavusią šimtmečiais ir perduoti ją naujoms kūrėjų kartoms. Ši A. A. Gliožaičio knyga, kaip ir kitų tyrėjų bei JAV ir kitų šalių lietuvių išeivijos istorikų įnašas į LDK istorijos tyrinėjimus, valstybingumo idėjos vystymąsi, jos realizavimą yra reikšminga ypač dabar, artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejui. Šio LDK 1603 m. žemėlapio atradimas pradžiugintų Lietuvos visuomenę, kartografus ir istorikus taip, kaip šiemet pradžiugino Vokietijoje atrastas Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalas lietuvių kalba.
Tomas Duksa, Vilnius
