Šiuo šventiniu laikotarpiu, „National Geographic“ pakvietė Nicholasą Blincoe, knygos „Bethlehem: Biography of a Town“ autorių, kartu patyrinėti šios įspūdingos vietos praeitį.

- Betliejus pirmiausia yra žinomas kaip Jėzaus gimimo vieta. Ar istoriniai ir archeologiniai įrašai tą patvirtina?

- Neįmanoma pasakyti, kad archeologija patvirtina, jog Kristus tikrai gimė čia, bet yra daugybė įrodymų. Pasak Biblijos, Marija ir Juozapas arba atvyko į Betliejų gyventojų surašymui, arba čia jau gyveno. Sudėtinga pasakyti, kuris variantas, ir ar tikrai, yra tiesa.
Piligrimai, lankęsi Betliejuje per maždaug šimtmetį po Kristaus gimimo, jau tikėjo, kad Kristus gimė čia. Mes taip pat turime labai specifinių aprašymų, kaip miestas tuo metu atrodė.

Kai piligrimai lankėsi čia vėliau, Romai atsivertus į krikščionybę, jie aprašė ėdžias. Tačiau dabar mes manome, kad tai tikriausiai buvo vandens lovys, o ne ėdžios. Jis tam tikru metu buvo rodomas piligrimams, o taip pat atitinka vaizdą miesto, kuriame vandens atsargos buvo pats svarbiausias dalykas.

- Nors tai ir mažiau žinoma, Betliejus buvo ir kitos svarbios kultūrinės akimirkos dalis – čia rasta pirma besimylinčią porą vaizduojanti skulptūrėlė. Papasakokite daugiau apie Ain Sachri skulptūrėlę.

- Betliejus yra labai arti Negyvosios jūros. Link jos veda kelias per vietovę, žinomą kaip Ain Sachri, o tenai esančiuose urvuose 4-ame dešimtmetyje keli beduinų piemenėliai atrado nedidelę akmeninę skulptūrėlę. Archeologai ją datuoja kaip Akmens amžiaus darbą – 11 000 metų atgal – ir tai yra ankstyviausias mūsų turimas dviejų besimylinčių žmonių vaizdas.

Žmonės, sukūrę šią skulptūrėlę, kuriuos mes dabar vadiname natufijais, buvo klajokliai, supratę, kad, pasilikdami vienoje vietoje, jie gali turėti viską, ko jiems reikia. Pavasarį, kai gimsta ėriukai, išdygsta žolė, ir jie gali išmaitinti savo avis. Kalnuose jie gali auginti migdolus, kurie buvo pirmieji kultivuojami medžiai. Po to – alyvmedžius. Šis gyvenimo būdas suteikė jiems pakankamai laisvo laiko prisėsti ir pagalvoti – ir išskaptuoti kelias skulptūrėles.

- Nors miestas yra įsikūręs ant kalvos, vanduo suvaidino lemiamą vaidmenį Betliejaus istorijoje, ar ne?

- Betliejus yra labai derlingų kaimelių junginys, kuriame buvo auginami migdolai ir, dar svarbiau, alyvmedžiai aliejui išgauti. Jis toks derlingas dėl to, kad stovi ant milžiniško vandeningo žemės sluoksnio, kuris galiausiai tapo visos Jeruzalės vandens šaltiniu maždaug 200 metais prieš Kristų. Į Jeruzalę atvykdavo tokia daugybė žydų piligrimų, kad miestas nebepajėgė susidoroti su srautu. Senesnis vandens rezervuaras tapo užterštas dėl gyvulių skerdimo šventykloje. Jiems reikėjo tyro vandens ir jis buvo gaunamas iš Betliejaus.

Betliejus buvo specifiškai pastatytas ant to vandeningo žemės sluoksnio, kaip gynybinė karinė instaliacija apsaugoti visai infrastruktūrai. Tai yra gynybinis miestas tarp daugybės kaimelių, todėl Biblijoje daug rašoma apie skaniausią vandenį iš Betliejaus.

Būtent tai ir yra Betliejus: vieta, sauganti vandenį. Maždaug prieš 2 300 metų buvo pastatytas rezervuaras. Bėgant laikui, pastatyti dar trys milžiniški rezervuarai į pietus nuo Betliejaus, žinomi kaip Saliamono baseinai. Jie vis dar ten stovi.

- Mus sužavėjo atradimas, kad Betliejus išgarsėjo kaip krikščionių piligrimų vieta ne dėl bažnytininkų, bet dėl Romos moterų. Papasakokite apie Šventąją Eleną ir jos architektūrinį palikimą.

- Šv. Elena buvo imperatoriaus Konstantino motina. Jaunystėje ji kažkur netoli Istmijos ar Smyrnos (dab. Graikija – red. past.) dirbo tavernoje. Ji ištekėjo už labai ambicingo Romos generolo, kuris išsiskyrė su savo pirma žmona, ir jiedu susilaukė sūnaus, kuris tapo imperatoriumi Konstantinu. Vėlyvame amžiuje, jo motina tapo pačia galingiausia moterimi visoje imperijoje ir labai įtakinga krikščione.

Krikščionybė buvo patraukli turtingoms Romos moterims, nes dauguma jų buvo paveldėjusios didžiulius turtus, tačiau neturėjo jokio būdo pasinaudoti jais Romos politinėje visuomenėje. Krikščionybė tapo aplinkiniu būdu joms pasididinti savo įtaką.

Šv. Elena buvo viena iš tokių moterų, ir pati galingiausia iš jų. Ji leidosi į didžiulį piligriminį žygį, statydama bažnyčias pakeliui Europoje, dabartinėje Turkijoje ir Vidurio Rytuose, kol pasiekė Jeruzalę ir Betliejų.

Bažnyčia, kurią ji pastatė Betliejuje, pranoko visas likusias. Ji išsirinko specialią vietą, kurią jai parodė Romos vyskupas, žinojęs, jog ši vieta piligrimų yra lankoma jau 200 metų. Ji išvydo urvelį su keraminėmis ėdžiomis arba vandens loviu, kuriame žmonės šventė Kristaus gimimą. Ji neišsigalvojo šios mitologijos – ji pagerbė vietą, kuri jau egzistavo.

Jos pastatyta bažnyčia buvo kitokia nei kitos. Iš esmės, ji įsikasė tiesiai į urvą, iškasė viršuje angą, pastatė virš jos stogą bei kupolą su balkonu, kad galėtum pažvelgti žemyn į urvą. Tai Šv. Elena sukūrė įžymųjį Betliejaus miestelį. Ji užrašė jį žemėlapyje kaip piligrimystės centrą. Paskui ją sekė labai turtingos Romos moterys, iš kurių pati garsiausia buvo Šv. Paula.

Deja, jos pastatyta bažnyčia jau nebeegzistuoja. Samariečiai sudegino ją maišto metu. Dviejų kitų bažnyčių, pastatytų pagal tą patį planą, taip pat nebėra. Tačiau pats urvas vis dar ten, nors ir pakeistas.

- Šiandien Betliejus yra tapęs Izraelio-Palestinos konflikto įkaitu. Jūs tai matėte savo akimis, dirbdamas su paramedikais Betliejuje per intifadą (Palestinos sukilimas prieš Izraelį 2001 m. – red. past.). Papasakokite apie tą patirtį.

- 2001-ųjų pabaigoje smurtas tarp Izraelio ir Palestinos smarkiai išaugo. Tuo laikotarpiu, Izraelis bombardavo pastatą priešais mano žmonos namus. Mano uošvė, kuri tuo metu jau buvo našlė, vis dar ten gyveno, kai priešais esantis namas buvo susprogdintas. Mes labai rūpinomės dėl to, kaip ji jaučiasi, todėl kaip įmanoma greičiau ten nuvykome ir apsigyvenome Betliejuje 2002-aisiais.

Situacija vis blogėjo ir blogėjo. Pirmadienį po Velykų Sekmadienio Izraelis, vadovaujamas Arielio Sharono, įsiveržė ir okupavo visus Vakarų Kranto miestus, įskaitant Betliejų. Mes buvome namuose, kol mums virš galvų skraidė sraigtasparniai, ir buvome labai išsigandę. Izraelio kariuomenė galiausiai persikėlė į senąją turgavietę ir apsupo Kristaus gimimo bažnyčią.

Aš dirbau su paramedikais. Tuo metu vyravo įsitikinimas, kad greitosios pagalbos automobiliams bus leidžiama įvažiuoti, jeigu su jais bus europiečių. Tuo metu aš iš tikrųjų jaučiausi labiau palestinietis. Buvo kovotojų bandymų atsakyti į Izraelio smurtą smurtu, bet Palestinos miestai buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus. Visą dešimtmetį po intifados turizmas Betliejuje vos egzistavo, nors šiandien lankytojų skaičius ir vėl auga.

- Atsiskyrėlis gatvės menininkas Banksy neseniai Betliejuje atidarė instaliaciją, pavadintą „Walled Off Hotel“. Kas tai?

- Izraelis Betliejumi domisi dėl tos pačios priežasties, kaip ir anksčiau – tai vis dar yra vienas iš pagrindinių Jeruzalės vandens šaltinių. 1967-aisiais Izraelis pastatė vandens pumpavimo stotį Betliejaus gubernatūroje, kuri vėliau tapo naujakurių gyvenvietės centru. Dabar miestą supa 22 gyvenvietės. Tarp jų ir Betliejaus yra nutiestas kelias, o tarp to kelio ir Betliejaus stovi siena. Tai yra kalėjimas atvirame ore; kitokiais žodžiais to apibūdinti neįmanoma.

Banksy čia atvyko maždaug 2006-aisiais. Mes tuo metu Betliejuje viešėjome Kalėdų laikotarpiu, ir žmonės ėmė kalbėti, kad mieste yra anglas grafičių menininkas. Aš buvau girdėjęs apie jį, bet neėmiau to per daug į galvą. Tačiau greitai supratau, kad visame mieste pasirodo vis naujų Banksy piešinių. Jis išsaugojo savo susidomėjimą Betliejumi iki pat dabar, ir galiausiai sukūrė instaliaciją, kurią pavadino „Walled Off Hotel“ (nuo žymiojo „Waldorf Hotel“ viešbučio pavadinimo – red. past.). Ji yra netoli Betliejaus patikros punkto, name, stovinčiame už kokių 12 pėdų nuo sienos, supančios miestą.

Betliejuje apie tai kalbama nevienareikšmiškai. Vieni žmonės mano, kad jis iš to užsidirba arba reklamuojasi. Kiti džiaugiasi, kad tokiu būdu atkreipiamas dėmesys į sieną. Tačiau dauguma mano, jog Banksy sukūrė kažką labai smagaus. Palestiniečiai turi puikų humoro jausmą.

- Savo knygoje jūs rašote, jog Betliejui gali prireikti naujo stebuklo, kad jis išgyventų. Kokią ateitį prognozuojate Betliejui?

- Per visą miesto istoriją jame nutiko stulbinančių dalykų. Tai ne tik yra vieta, kurioje gimė Kristus, tai ir vieta, kurioje sukurta anksčiausia besimylinčios poros skulptūrėlė ir kurioje rasti Negyvosios jūros ritiniai. XX a. pradžioje jis tapo namais armėnams ir asirams, bėgantiems nuo holokausto, kilusio gimstant Turkijos valstybei. 1948 m. jis tapo namais ir palestiniečiams, bėgantiems nuo Izraelio valstybės sukūrimo.

Tai visuomet buvo miestas, priimdavęs ne tik piligrimus ir pirklius, bet ir pabėgėlius. Kiekviena jų banga drastiškai pakeitė miestą, bet pats miestas išgyveno. Šiandien čia gyvena vienodas skaičius izraeliečių ir palestiniečių, ir palestiniečiai niekada iš jo nepasitrauks.