Tiek Trumpas, tiek Moore’as buvo tikri, kad konservatyvioji jų rinkėjų bazė jiems bus ištikima ir garantuos pergalę rinkimuose. Tačiau antradienio rinkimuose tai nesuveikė. Tai nesuveikė Alabamoje, itin konservatyvioje valstijoje, kur 2016 metais Trumpas laimėjo 28 procentų persvara. Rinkimus (nedidele – pusantro procento – persvara) laimėjo Dougas Jonesas, kuris tapo pirmuoju demokratu per 25 metus, laimėjusiu rinkimus į Senatą šioje valstijoje.

Kai prieš devynis mėnesius Jeffas Sessionsas atsisakė senatoriaus pareigų, kad taptų prezidento Donaldo Trumpo generaliniu prokuroru, niekas nė neabejojo, kad vieta Senate išliks respublikonų rankose. Tačiau tada pasirodė kontroversiškasis Steve’o Bannono aktyviai remiamas kandidatas Moore’as, kuris pirminiuose rinkimuose sutriuškino respublikonų politinio elito (ir net prezidento Trumpo) palaikomą kandidatą Lutherį Strange’ą. Demokratams sužibo mažytė viltis – tegu ne laimėti rinkimus, tai bent jau pademonstruoti geresnį rezultatą nei Alabamoje tikėtasi pademonstruoti iš pradžių.

Moore’o rinkėjai dėl antradienio rezultatų įsiutę: jie kaltina Moore’o nepalaikiusius Mitchą McConnelą ir senatorių Richardą Shelby, jo oponentą Strange’ą pirminiuose rinkimuose rėmusį Trumpą, jam kaltinimus pateikusias „paleistuves“, „melagingas antraštes“, ir net tikina, kad tokie rinkimų rezultatai tiesiog privalo būti suklastoti.

Moore’as varžovo pergalę pripažinti irgi atsisakė, o rinkimų dienos vakarą svarstė galimybę reikalauti balsų perskaičiavimo, sakydamas, kad „viskas dar tebėra Dievo rankose“.

70-metis Moore’as nuo seno garsėja konservatyviomis religinėmis pažiūromis ir itin griežtu nusistatymu prieš musulmonus, seksualines mažumas ir kitas socialines grupes. Net ir Alabamos kontekste jis yra laikomas kontroversiška ir skaldančia asmenybe.

Tuomet lapkritį „Washington Post“ paskelbė straipsnį, kuriame keturios moterys apkaltino Moore’ą siekus romantinių ir seksualinių santykių su jomis, kai jos buvo paauglės, o jis buvo peržengęs 30 metų slenkstį. Viena moteris apkaltino jį seksualiniu užpuolimu, kai jai buvo 14. Pasirodžius straipsniui daugiau moterų papasakojo panašias istorijas.

Tačiau, net po šokiruojančių kaltinimų, demokratai skeptiškai vertino 63 metų Joneso perspektyvą laimėti. Nacionalinė demokratų partija jam stengėsi padėti likdama nuošaly ir nesikišdama. Jonesas stengėsi pabrėžti, kad jis yra pasirengęs bendradarbiavimui su opozicine partija ir nebus Senato mažumos lyderio Chucko Shumerio ar Atstovų rūmų mažumos lyderės Nancy Pelosi marionete.

Demokratams taip pat pasisekė, kad Jonesas gali pasigirti stipria biografija (jis pagarsėjo 1963-aisiais, kai dirbdamas prokuroru įrodė Kukluksklano narių kaltę susprogdinant bažnyčią), o rinkiminės kompanijos metu nepadarė didelių klaidų.

Nors respublikonai yra aiškiai nelaimingi netekę vietos Senate, tai dar nėra visiška tragedija. Labai tikėtina, kad 2020-aisiais, per įprastinius Senato rinkimus, jie sugebės tą vietą atsikovoti atgal, ypač, jei tai darys pasitelkdami labiau tradicinį kandidatą. O dabar nuo jų nukrito našta nuolat ginti savo partijos moralinį veidą ir aiškintis, kodėl iš savo gretų neišstumia asmens, kaltinamo seksualiniu priekabiavimu ir nepilnamečių tvirkinimu.

Tačiau bendras pastarųjų metų rezultatas respublikonų negali džiuginti. Jei viskas būtų vykę pagal jų planą, respublikonai Senate dabar turėtų mažiausiai 55 atstovus. Tačiau antradienį Moore’as prisijungė prie vis augančio sutriuškintų respublikonų būrio, kuriame (be kitų) yra ir neseniai Misūryje pralaimėjęs Toddas Atkinas, Indianoje sutriuškintas Richardas Mourdockas ir Delavere pralaimėjimą patyrusi Christine O'Donnell. Tad dabar respublikonų persvara Senate tėra 51-49.

Respublikonai Kongrese (ir ne tik) greičiausiai svarsto, ko laukti iš 2018 metų lapkričio rinkimų. O 2020-ųjų lapkričio? O svarbiausia – ar jie gali kažką padaryti, kad pasuktų rezultatus savo naudai?